Įstatymines prokuratūros peripetijas įvairiausiais rakursais nagrinėjo Konstitucinis Teismas, ne kartą šalies parlamento ir Respublikos Prezidento galių pusiausvyrą bandė koreguoti politikai bei teisės ekspertai.
Nesiimčiau racionaliai paaiškinti, kodėl per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje tiek kartų buvo kaitaliojama generalinio prokuroro skyrimo tvarka, tačiau akivaizdu, kad taip buvo siekiama turėti vienokią ar kitokią įtaką šiam pareigūnui, esant reikalui, galimybę „paveikti“.
Praktiškai kiekvieną Seimo kadenciją kilo iniciatyvų „tobulinti“ generalinio prokuroro skyrimo tvarkos reglamentavimą, tačiau Lietuvoje prokuratūra niekada neveikė kaip geras visuomenės advokatas.
Ką jau ir sakyti, kad viešame diskurse generaliniam prokurorui tvirtai yra priklijuota kišeninio pareigūno etiketė.
Ypač didelė žala prokuratūros institucijai buvo padaryta per pastaruosius kelerius metus, kai net pačioje prokuratūros teisininkų bendruomenėje buvo kilęs protestas dėl skandalingos buvusio generalinio prokuroro Valio veiklos. Nepasitenkinimas buvo užslopintas, tačiau jo pasekmės niekur nedingo.
Kaip gali nepriklausomai funkcionuoti teisinė valstybės institucija, jeigu ji neturi vadovo?
Kas yra labiausiai atsakingas už praktiškai sugriautą valstybės prokuratūros autoritetą?
Demokratinėje valstybėje turėtų būti besąlygiškai pripažįstama teisės viršenybė, tačiau teisė negali pakeisti politinio proceso ar paneigti valdžios grandžių dialogo ir sutarimo būtinybės.
Politinės atsakomybės stoka iškeliant arba bandant sau priskirti prerogatyvas, kurios nėra deleguotos visuomenės daro didžiulę žalą mūsų valstybingumui.
Gal reikėtų rasti jėgų mūsų valstybės vyrams ir moterims pabandyti išsiaiškinti ne tik pasekmes, bet ir išdrįsti įvardinti žalos, padarytos prokuratūrai, priežastis?
Iš esmės valstybės valdžių atskyrimo ir atsakomybės principas šiandien deramai neveikia. Todėl pagrįstai kyla klausimas, kas yra negerai mūsų demokratiniame procese, jeigu nuolat kyla bandymų uzurpuoti daugiau politinių galių nei yra numatyta tautos Konstitucijoje.
Dabartinė susiklosčiusi situacija valstybėje yra visiškai nepriimtina. Po to, kai parlamentas slaptame balsavime nepritarė teisėjos Editos Dambrauskienės kandidatūrai į generalines prokurores, opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovas Jurgis Razma net pasiūlė atsisakyti slapto balsavimo Seime, išskyrus Konstitucijoje numatytus slaptus balsavimus dėl nepasitikėjimo Vyriausybės nariais.
Iki kokio absurdo gali privesti tokios ir panašios iniciatyvos, nenorėčiau prognozuoti. Svaidytis kaltinimais Seimui – reiškia negerbti tautos atstovybės. Ar mes jau negrįžtamai esame pamiršę parlamentinės demokratijos principus?
Šiandien turbūt niekas neišdrįstų teigti, kad valstybės prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma galėtų veikti kaip savarankiška teisminės sistemos dalis, kuri dirba efektyviai. Kyla pagrįstų abejonių, kad viena svarbiausių teisminės valdžios sistemos dalių, atstovaudama valstybei, šiandien realiai padeda vykdyti teisingumą.
Būtina skubiai imtis veiksmų atkurti darniai funkcionuojančią prokuratūros sistemą. Generalinio prokuroro klausimas turi būti skubiai sugrąžintas į parlamento darbotvarkę dar šioje rudens sesijoje.
Esu įsitikinęs, kad tik skaidrios, demokratiškos teisminės valdžios, taip pat ir generalinio prokuroro tiesioginių rinkimų sistemos sukūrimas, gali padėti tvirtus pagrindus išties nuo neleistinų politinių įtakų nepriklausomai teisingumo sistemai Lietuvoje, iškelti į valstybės tarnybą geriausius justicijos pareigūnus.
Šiandien turbūt niekas neabejoja, kad tiesioginiai merų rinkimai davė gerą impulsą savivaldos stiprinimui Lietuvoje. Tiesioginės demokratijos principais turėtume grįsti ir teisminės valdžios nepriklausomumo įtvirtinimą.
