Antradienį šalį apskriejo žinia apie legendinio estrados dainininko S.Povilaičio mirtį.
Ji nebuvo visai netikėta – tai, kad 69-erių vyras stojo į paskutinį mūšį su plaučių vėžiu, jau buvo žinoma nuo vasaros, o žinių apie paūmėjusias dainininko sveikatos problemas vis pasirodydavo jau kelerius metus.
Tačiau, kaip sakė klasikai, netikėta yra bet kokia bet kokio žmogaus mirtis, o ypač tokių viešų ir žinomų figūrų kaip S.Povilaitis.
Lietuvoje viena kitą keitė epochos ir santvarkos, o estradoje vis stūksojo S.Povilaitis. Jo šlagerius, bent jau pagrindinius, žino ir jo balsą atpažįsta dažnas.
Aišku, galima sakyti, kad lengvai įsimenamos melodijos labiausiai svaigino vyresniąją kartą, besiilginčią jaunystės, kad jo žvaigždė ryškiau spindėjo provincijoje ir kad jis nebuvo vienvaldis Lietuvos muzikinės scenos karalius, nors vadinamųjų retro stiliaus šlagerių muzikinė subkultūra yra itin populiari ir visoje Europoje.
Akivaizdu ir tai, kad S.Povilaitis net tiems, kurie buvo abejingi jo muzikai ar net jos nemėgo, buvo tapęs įprasta kaip oras visos lietuviškos tikrovės dalimi – būtent dėl ilgaamžiškumo. Nieko keista, kad žinia apie šio žmogaus mirtį mažai ką paliko abejingą.
Tačiau, kaip ir įprasta Lietuvoje tokiais atvejais, vyko savotiškos varžytuvės, kas iškalbingiau ir pakiliau išliaupsins velionį.
Neretai persaldinti pomirtiniai epitetai, regis, jau tapo neatskiriama mūsų kolektyvinės psichologijos ir masinės kultūros dalimi.
Vieni galbūt taip stengiasi iššokti į pirmąsias eiles prie karsto, į kurį nukrypusios visų akys, kiti – tokia proga pademonstruoti jautrumą, žmogiškumą, dvasingumą, kurių, švelniai tariant, gerokai trūksta kasdieniame mūsų gyvenime.
Likimas lėmė, kad S.Povilaičio laidotuvių dieną, ketvirtadienį, užgeso kita žvaigždė – režisierė ir aktorė G.Dauguvietytė. Ryški ir savita asmenybė. Garbingą G.Daugyvietytės amžių (ji ėjo 89-uosius) kompensuodavo jos humoras ir gaivališka energija.
Šios neeilinės moters mirtis dar labiau paryškino tai, ką ir S.Povilaičio išėjimas: mus neišvengiamai palieka ta įvairių sričių meno, kultūros, muzikos, politikos žmonių karta, be kurios Lietuva neįsivaizduojama amžių ir epochų sandūroje.
Visai kitokios simbolikos – juodos tragikos ir beprasmybės – buvo persunktos dar vienos laidotuvės, kurios tą patį ketvirtadienį vyko Radviliškyje.
Bet ši tragedija taip pat sukėlė didelį atgarsį visuomenėje. Į kapą atgulė kraupioje avarijoje žuvę trejų metų mergaitė, 36-erių jos tėvas ir 31 metų motina. Gyva likusi vienuolikmetė šios šeimos atžala dar ligoninėje.
Avariją sukėlė vairuotojas, kuris šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles. Ar jis buvo blaivus, paaiškės vėliau.
Ši tragedija vėl ryškiai priminė apie ankstesnes, taip pat chuliganiškų ar girtų vairuotojų aukas ir apie tai, kad mūsų šalies keliuose, nepaisant seniai nuaidėjusių politikų pareiškimų apie karo juose pabaigą, vis dar mirtinai pavojinga.
