Tačiau nebūtina turėti solidžią sąskaitą banke, kad ką nors svarbaus paliktum ateinančioms kartoms. Tai liudija ne vieno jau išėjusio mūsų šalies kūrėjo pavyzdys.
Kai kavinėje ar koncerte nuskamba daina „Mažyte mano“, „Šaukiu aš tautą“ arba „Dieve, laimink Lietuvą“, prieš akis iškyla jų autoriaus, kompozitoriaus, virtuozo pianisto Gintauto Abariaus linksmas veidas.
Ilgai kovojęs su gerklės vėžiu kūrėjas savo pavyzdžiu mokė nesiskųsti ir nedejuoti. Pamenu žodžius, kuriuos jis kalbėjo per vieną paskutinių pokalbių: „Tik tokiose sunkiose situacijose mes įgyjame proto kaip niekur kitur“.
Iš JAV, kur gyveno ir gydėsi, į mano elektroninį paštą kartais atskriedavo jo laiškai. Kompozitorius tik trumpai parašydavo, kaip jaučiasi ir kokias procedūras iškentė, o daugiau pasakodavo apie tai, ką kuria.
Kartą paklaustas, ar jau apmokėjo dideles gydymo sąskaitas, šmaikščiai atšovė: geriau pluoštas gydymo sąskaitų nei viena – už gražias laidotuves.
Tada jis patikėjo savo išminties ir sėkmės raktą: reikia būti dėkingam ir turėti mokinio širdį, nepaliauti mokytis.
Jo bičiulio Vytauto Kernagio skambantis palikimas taip pat toliau virpina klausytojų širdis. Kaskart Nidoje praeidama pro jo skulptūrą, įamžinusią maestro pamaryje su gitara sėdintį ant suolo, mintyse išgirstu sodrų balsą.
Tokiu balsu maestro, nors gerokai sulysęs, kalbėjo ir likus vos keliems mėnesiams iki jo mirties. Jis pasakojo, kaip naujai įvertino paprastus dalykus ir tarsi vaikas žavėjosi jais – klevais rudenį, sniegu žiemą.
Tada vėžys sekino V.Kernagio ir G.Abariaus kūnus, kankino skausmu, bet nepalaužė jų dvasios. Jie ir toliau juokėsi net iš to, kas kitiems kelia siaubą.
Kai kalbėjomės 2007 metų gruodį „Lietuvos ryto“ redakcijos kavinėje, V.Kernagio dar laukė vienas chemoterapijos kursas. Bet maestro nepanikavo – patikino, kad baigė keturis aktorystės, penkis režisūros ir tris chemoterapijos kursus, tad dar vienas jam tikrai nebus baisus.
Ateities planai ir humoras jiems buvo svarbūs vaistai. Linksmais žodžiais jie suteikė stiprybės ir kitiems sergantiems žmonėms, mokė juos nepasiduoti. Kas žino, kiek jau ligonių pagydė šių dviejų didžių vyrų muzika ir įkvepiantys žodžiai?
Ne mažiau savo humoru ir optimizmu žavėjo ir režisierė, aktorė Galina Dauguvietytė. Ateinančioms kartoms ji paliko ne tik kūrybą – režisuotus spektaklius, sukurtus vaidmenis teatre ir kine, įgarsintus animacinius filmus.
Iš šios ryškios asmenybės, spalio 11-ąją palydėtos į paskutinę žemiškąją kelionę, gyvenimo yra ko pasimokyti.
Drąsos. Ji nevyniodama žodžių į vatą rėždavo tai, ką galvoja – nebijodavo pakritikuoti valdžios, absurdiškų įstatymų, karo propagandos, baimės kurstymo.
Nesavanaudiškumo. Režisierė mėgdavo pabrėžti, kad pavydas – jai svetimas jausmas. Esą Dievas, kai dalijo jausmus, pamiršo jai duoti pavydą. Todėl Galina kitiems nepavydėjo nei skarmalų, nei naujų automobilių. Tiesa, kartą užsiminė, kad jai patiko mano sijonas ir tokio norėtų, bet iškart pridūrė: „Aš tikrai jo tau nepavydžiu“.
Atvirumo. Net apie intymius išgyvenimus kalbėdavo nesigėdydama. Yra prisipažinusi, kad per visą gyvenimą turėjo vos tris laimės naktis, o sekso niekada nesureikšmino.
Mėgo su vyrais flirtuoti, bet iki tam tikros ribos, nes viduje buvo kaip ledkalnis. Ji netikėjo, kad filmuose rodomose erotinėse scenose moterų riksmai yra tikri: „Taip rėkti galima tik tada, jei po kaklu pakiš peilį ir pradės pjauti“. Galina buvo įsitikinusi, kad moterys garsiai rėkdamos lovoje vaidina prieš partnerį.
Aistros. Režisierė buvo be galo smalsi, turėjo puikią atmintį, todėl buvo nenuobodi pašnekovė. Viską darė aistringai, su polėkiu – ir kūrė, ir gyveno. Sakydavo, kad gyvenime daug kartų skraidė kaip plaštakė į ugnį, bet sparnų nenudegė.
Pareigingumo. G.Dauguvietytė mėgdavo paūžti, bet į darbą ateidavo laiku ir šviežutėlė kaip agurkas. Ji vartodavo tik tokius gėrimus, nuo kurių kitą dieną neskaudėdavo galvos.
Savarankiškumo. Vaikystėje motina versdavo Galiną daug mokytis ir sakydavo, kad tik išsilavinusi moteris gali nuo nieko nepriklausyti. Vėliau G.Dauguvietytė motinai buvo dėkinga už tai, kad jai nereikėjo laukti, kiek vyras duos arbatpinigių.
Elegancijos. Kai 20011 metais pakviečiau G.Dauguvietytę į žurnalo „Stiliaus“ pokylį, kur ketinome ją skelbti Metų moterimi, ji pasiguodė neturinti kuo apsiauti, mat koja ištinusi.
Pasiūliau rinktis paprastus batus ir ilgą sijoną. Galina paprieštaravo: „Į balių su kažkokiais kaliošais eiti?! Aš turiu atrodyti elegantiškai“. Ir būdama 89-erių režisierė vykdavo į grožio saloną, kur jai darydavo pedikiūrą. O svečius ji visada pasitikdavo pasidažiusi lūpas ir akių vokus.
Natūralumo. Daug moterų maskuoja, slepia savo raukšles, darosi plastines operacijas, o ji raukšlių nesigėdijo. Garsią moterį jos puošė – liudijo aistringą ir įdomų, laimingą ir dramatišką, labai kūrybingą gyvenimą.
Stiprybės. Nemažai žmonių, sulaukę garbaus amžiaus, save nurašo, užsisklendžia savigailos bokštuose. O G.Dauguvietytė bėgant metams ir toliau spinduliavo gyvenimo džiaugsmą, buvo šiek tiek patrakusi. Ji neverkšlendavo, nesiskųsdavo ligomis, fiziniais skausmais – nors ir prastai jausdavosi, bet savo ligų naštos neužkraudavo kitiems.
Šviesaus proto. Galina norėjo iš šio pasaulio išeiti gražiai, bijojo išprotėti. Iki paskutinių gyvenimo dienų ji išsaugojo blaivų protą ir net į akivaizdžiai liūdnus dalykus žvelgė ramiai, iš anksto apgalvojo savo laidotuvių scenarijų.
Meilės. Kartą istoriniuose režisierės namuose Vilniuje kalbėjomės apie vyrus. Ji ištarė: reikia mylėti jaunesnius! Ir papasakojo, kaip tuokėsi su 10 metų už ją jaunesniu Jurgiu, kaip draugės ją atkalbinėjo, gąsdino. Tačiau Galina su Jurgiu gyveno net 42 metus iki jo staigios mirties ir džiaugėsi nepaklausiusi draugių patarimų.
Kai po G.Dauguvietytės mirties atsiverčiau neseniai dovanotą jos knygą „Dialogai su savimi“, radau palinkėjimą: „Linkiu gražaus gyvenimo ir tikros meilės – ilgametės, ištikimos ir abipusės“.
Šiai moteriai, turėjusiai aistringą širdį, meilė buvo gyvenimo variklis. Ji neturėjo vaikų, tačiau jos žodinis testamentas, paliudytas per mūsų pokalbį šių metų pavasarį, skambėjo kaip mylinčios motinos: „Mėgaukitės gyvenimu, kurkite, auginkite dorus vaikus“. ˙
