Taip jie visi susišneka. O jūs, gerbiamieji skaitovai ir lietuvių kalbos žinovai, nenusigąskite, jei ko nors nesupratote. Teksto pabaigoje – neišmanėliams skirtas žodynėlis. O dabar istorija tęsiasi toliau.
Ta pati kontora. Popietė. „Kofibreikas“ prie žurnalų stalelio. Petras netyčia randa Andriaus Užkalnio straipsnį apie tai, kad kalbininkai yra vatnikai. „Uhuuuu, nu rispektas. Handred pirsent trū“, – net užkaukia iš pasimėgavimo“. Ten rašoma, kad tie, kurie nemoka angliškai, pyksta ant tų, kurie gerai išmokę anglų kalbą. Iš to pykčio jie kartais net tampa kalbininkais ir tada kontroliuoja, kad autobusų stotelėje neduokdie nebūtų angliško žodžio „Airport“.
„Nu koks rispektas Užkalniui! Nu pavarė. Tikrai, tie kalbininkai, tai kaip mano bobutė – kalbėk lietuviškai, taisyklingai, lietuviškai“, – staiposi prieš draugus, demonstratyviai taisyklingai kirčiuodamas žodžius. Tie juokiasi:“Rispektas Užkalniui!“
Toks tas jaunimas – dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai ir net kai kurie jaunystėje užstrigę keturiasdešimtmečiai. Kalbininkams plaukai piestu pasistotų, jei jie rytais išlįstų iš savo pamėgtų skliautuotų senamiesčio kavinių, kur kavą geria daugiausia jų kolegos arba kitokie inteligentai. Jiems būtinai reikėtų nukeliauti į kurią nors iš kavos užeigų.
Čia nekalbu apie žemiausio lygio kavos smukles, kuriose net nėra stiklo indų – jose tesirenka turtingų tėvų išlaikomi moksleiviai. Verta užsukti į tas vietas, kurios reklamuoja savo ypatingą kavos ruošimo kultūrą, patiekia kavą gražiuose puodeliuose, o ant kapučino putų dar išpiešia gėlytę ar širdelę. Štai tokiose vietose renkasi Lietuvos ateities karta.
Dažnai jie neskuba į darbą, o nusprendžia čia pat „pabreinstormint“. Jei sėdi šalia jų, ir tavo smegenis jie užtvindo nesibaigiančiu lietuviškai angliškų ( o gal – angliškai lietuviškų?) žodžių srautu. Taip beklausant supranti, kad kalbininkai šneka apie varčias, o verslo liaudis – apie vadžias (na, apie vadybą, juokauju).
Tie A. Užkalnio nekenčiami kalbininkai algą gauna už piktžolių ravėjimą viešojoje erdvėje. O viešoji erdvė – tai radijas, televizijas, spauda, interneto žinių svetainės. Jei kas nors ten prabyla nelietuviška šnekta, gauna pylos, o juos nusamdžiusi redakcija turi sumokėti baudą. Nemaloniai atsirūgti gali vienintelis neištaisytas žodis „hamburgeris“ ar kokia nors „latė“ be kabučių.
Tačiau kavinėse ir konferencijų salėse kalbos piktžolės veši kaip Sosnovskio barščiai pagriovy. Jokio Užkalnio nepalyginsi su tais anglų kalbos šabakštynais. Dauguma lietuviškai angliška prokalbe nuolat kalbančių individų taisyklingai kalbėti nebepajėgtų. Ir nenorėtų, nemadinga.
Daug oriau pasakyt interviu imančiai žurnalistei: „Tu tu pataisysi, oukei? Tik persiųsk man tekstą pračekint“. O jei jie kalba radijui ar televizijai, niekas jų negaudo ir nebaudžia – negi kalbišiai vargs vaikydamiesi kokį nors įmonės „Senoliai“ savininką Krakauską? Jei eteryje su kalbos klaidomis gali kalbėti parduotuvės Bezdonyse pardavėje Zosė Gargasaitė, tai kodėl negali mūsų minėtas verslininkas? Aišku, kad gali. Ypač tada, jei investuoja į savo radijo stotis.
Gal galima guostis, kad angliški šlamštažodžiai išstums rusiškuosius? Pasitaiko nugirsti tokių kalbos šedevrų kaip „Nu, davai, Rimas, rispektas tau, pravalas gavosi, bet dar laukia naujas dylas“. Tačiau tai – retenybė. Rusiškųjų šiukšlių gerokai sumažėję.
Prisimenu, kad mokykloje dar mokėmės, jog negalima žiebtuvėlio vadint „zažigalka“ ar pėdkėlnių „kolgotkėmis“. Nekenčiau tada kalbininkų, nes reikėdavo iškalti ilgiausius kalbos klaidų sąrašus. Kartais daugiau vargo būdavo išmokti klaidą, o ne jos atitaisymą. Bet taip aš, nemokėdamas rusiškai, sužinojau, kad valas yra „žilka“.
Tai gal dabar mokykloje reikėtų vaikus mokyti, ką reiškia „soriukas“, „rispektas“, „džiaukas“ ar „ikspyriensas“ ir liepti šituos žodžius taisyti kontroliniuose darbuose? Gal įkyrus kalbininkų niurnėjimas yra tiesiog jų nevilties išraiška? Gal bėda ta, kad neturime jaunų kalbininkų, kurie suvokia, kokios bėdos kamuoja lietuvių kalbą? O gal jų yra, bet jų neišgirstame? Gal norime girdėt tik tuos kvailius, kurie naktimis nemiega dėl lenkiškų pavardžių ar angliškų parduotuvių pavadinimų?
O gal viskas pasikeistų, jei kontoroje dirbantis Petras, Jonas ir Veronika sušuktų: „Rispektas kalbininkams. Nu, soriukas, atsiprašau, pagarba. Tegu jie dirba savo darbą ir budriai saugo lietuvių kalbą“.
ŽODYNAS ATSILIKUSIEMS NUO GYVENIMO
„Varom drinko“, – „Einam ką nors išgert“,
„Sori, man mytas“, – „Atsiprašau, man tuoj bus susitikimas“,
„Jo, bus breinstormas“, – „Taip, tuoj bus pasitarimas pagal smegenų šturmo metodą“, žinau, kad skamba idiotiškai, žinau.
„Rispektas dirbantiems!“ – „Pagarba dirbantiems“,
„Gal padarom kofi breiką?“ – „Gal kavos pertraukėlę?“,
„Papasakosi apie iksperiensą per vakardienos mytą“ – „Papasakosi apie savo patirtį vakarykščiame susitikime“,
„Aha, let as gou“, – „Taip, eikime“
„Reikia parestinti“, – reikia pailsėti,
„Vakar tik tris valandas slypinau“, – „Vakar tik tris valandas miegojau“, kol kas šis kalbinis „šedevras“ pasitaiko retai, bet elementariausiųb lietuviškų žodžių keitimas angliškai vis populiaresnis,
„Veit e minit“, – „Minutėlę“,
„Pašerinsiu fotkes feisbuke“, – „Pasidalinsiu nuotraukomis socialiniame tinkle „Facebook“.
„Handred pirsent trū“, – „Šimtaprocentinė tiesa“.
„Tu tu pataisysi, oukei? Tik persiųsk man tekstą pračekint“, – „Tai jūs pataisysite, gerai? Tik persiųskite tekstą, kad galėčiau peržiūrėti, ar tinka“.
„Nu, davai, Rimas, rispektas tau, pravalas gavosi, bet dar laukia naujas dylas“, – „Na, Rimai, pagarba tau, šįkart nepavyko, bet dar laukia naujas sandėris“.
„Džiaukas“ – „Pokštas“.
