Velionių grimuotojas kapinėse prisimena A. Brazausko veidą

Laidotuvės – išbandymai ne tik mirusiojo artimiesiems. Velionį prezidentą Algirdą Brazauską grimavęs Žilvinas Gumboragis prisipažino, jog šis darbas buvęs vienas rimčiausių iššūkių jo gebėjimams.

Patyręs specialistas gerai prisimena, kaip grimavo velionį prezidentą A.Brazauską.<br>M.Kulbio nuotr.
Patyręs specialistas gerai prisimena, kaip grimavo velionį prezidentą A.Brazauską.<br>M.Kulbio nuotr.
Grimuotojas Ž.Gumboragis nuo jaunystės ruošia mirusius žmones laidotuvėms.<br>M.Kulbio nuotr.
Grimuotojas Ž.Gumboragis nuo jaunystės ruošia mirusius žmones laidotuvėms.<br>M.Kulbio nuotr.
Buvo karšta 2010-ųjų vasara. Atsisveikinimas su mirusiu prezidentu truko net keturias dienas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Buvo karšta 2010-ųjų vasara. Atsisveikinimas su mirusiu prezidentu truko net keturias dienas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Audronė Urbonaitė („Lietuvos rytas“)

Oct 31, 2015, 1:39 PM, atnaujinta Oct 6, 2017, 3:57 PM

„Buvo karšta 2010-ųjų vasara. Atsisveikinimas su mirusiu prezidentu truko net keturias dienas.

Po keletą kartų per dieną laksčiau iki Prezidentūros pažiūrėti, kaip atrodo grimas.

Labai nerimavau, ar nepasikeitė velionio išvaizda. Bet viskas buvo gerai“, – pasakojo Vilniaus klinikinės ligoninės Patologijos skyriaus darbuotojas 50-metis Ž.Gumboragis.

A.Brazausko grimavimas vyko su kliūtimis. Velionis buvo atidžiai saugomas ir vienas sargybinis jau buvo bežengiąs į patologų darbui skirtą patalpą.

„Ryžtingai sustabdžiau, ištiesiau ranką ir parodžiau, kad apsauga turi likti už durų. Juk į operacinę jie irgi neina“, – prisiminė specialistas.

Kapinėse prisimena veidus

Ž.Gumboragis yra grimavęs daug garsių velionių – anapilin išėjusius poetą Sigitą Gedą, aktorių Juozą Kisielių, advokatą Algimantą Dziegoraitį, ne vieną garbų kunigą.

„Sąrašas Lietuvai nusipelniusių žmonių, kuriems suteikiau paskutinę paslaugą, ilgas. Kai nueinu į kapines ir skaitau užrašus ant antkapių, prisimenu daugelio velionių veidus – ir iškreiptus kančios, ir ramiai užgesusius.

Mano rankos rengė tuos žmones paskutinei kelionei. Stengiausi, kad jie atrodytų kuo natūralesni ir artimieji juos prisimintų kaip gyvus“, – kalbėjo vyras.

Dirba nuo jaunystės

Abu Ž.Gumboragio tėvai – medikai. Du savo sūnus jie skatino į mirtį žvelgti natūraliai.

„Sovietmečiu mano motina buvo Patologijos skyriaus vedėja. Ateidavau pas ją kaip ir visi to meto vaikai į tėvų darbo vietą. Nė į galvą nešaudavo, kad mirusių žmonių reikia bijoti.

Kai grįžau iš kariuomenės, motina pasiūlė eiti mokytis dirbti grimuotoju. Jai buvo labai nusibodę, kad tuo metu šį darbą dažniausiai dirbdavo girtuokliai, narkomanai ir kiti ne visai aiškaus statuso žmonės“, – sakė specialistas. Kadangi alga buvo maža, darbuotojai prisidurdavo iš kišenpinigių, kuriuos už mirusiojo parengimą šarvoti sumokėdavo artimieji.

„Tokiais momentais žmonės būna sutrikę, todėl labai svarbu mokėti parodyti jiems užuojautą ir paaiškinti, ką jie privalo daryti.

Pastebėjau, kad bendrauti su klientais kiti darbuotojai dažniausiai siųsdavo mane, nes man tai sekasi.

Išlaikydavau deramą pagarbą, bet bendraudavau su artimaisiais paprastai ir ūkiškai. Užsidirbdavau visai nemažai pinigų“, – neslėpė vyras.

Vėliau jis ėmė dirbti kartu su savo broliu Danieliumi. “Buvo laikas, kai tikrai galėjau drąsiai tvirtinti, jog esu pats geriausias specialistas.

Bet dabar jau turiu mokinių, kurie mane pralenkė. Labai vertinu Sauliaus Čeinio įgūdžius“, – sakė Ž.Gumboragis.

Ir medikas, ir vizažistas

Sunkiausia grimuoti mirusįjį, kai artimieji labai skuba, o kūnas tam neparengtas. Pavyzdžiui, ką tik atvežtas iš šaldytuvo.

Specialistui yra tekę tvarkyti ir nusišovusio žmogaus kūną. Savižudis šūviu buvo nunešęs dalį kaukolės skliauto.Ką konkrečiai turi padaryti specialistas rengdamas mirusįjį šarvoti?

„Nuprausti, pašalinti nereikalingus skysčius, balzamuoti, vaškuoti, aprengti. Kartais reikia sutvarkyti dėl ligos pakitusias veido dalis. Kiekvienas atvejis skirtingas“, – vardijo Ž.Gumboragis.

Giminės retkarčiais prašo leisti žiūrėti, kaip tai daroma.

„Esu sykį leidęs, nes artimieji maldaute maldavo, bet jie labai trukdė dirbti. Į kiekvieną mano veiksmą jie reagavo taip, tarsi liesčiau gyvą žmogų ir jam skaudėtų.

Daugiau tokios klaidos nedariau. Yra profesijų, kur uždarumas būtinas.

Kai miršta senutės, artimieji kartais atsargiai paprašo nenudažyti per ryškiai.

Ir pats niekada taip nedaryčiau, bet, matyt, žmonės yra matę neskoningai nugrimuotų velionių ir baiminasi, kad taip neatsitiktų“, – kalbėjo grimuotojas.

Mėgsta pagąsdinti draugus

Paklaustas, kaip artimieji reaguoja į kasdienį jo darbą, Ž.Gumboragis prisipažino žmoną susiradęs ligoninės virtuvėje.

„Mano profesija jai nebuvo paslaptis, todėl ir reakcija normali. Tačiau draugus kartais mėgstu pagąsdinti.

Sykį nešuosi šiltą aguonų pyragą glėbyje, o pažįstamas klausia, ką čia turiu. Sakau: „Šviežių kepenų iš darbo nešuosi.“ Ir tiesiu jam pyragą. Šis atšoko ir iškart paleido iš rankų“, – juokėsi vyriškis.

Anot Ž.Gumboragio, dirbant jam nesvarbu, ar žmogus įžymus, ar visai paprastas, – dirbąs vienodai atsakingai.

„Šiame darbe tapau psichologu.

Pastebėjau, kad nurimsta net patys konfliktiškiausi mirusiųjų giminės, jeigu jiems paaiškinu, iš kokių elementų susideda mano darbas, kokia tvarka ką reikia daryti.

Visada pabrėžiu, jog stengsiuosi, kad velionis atrodytų kuo natūralesnis“, – sakė patologas.

Užsiima ištuštėjusių namų valymu

* Danuta ir Juzefas Kozlovskiai iš Šalčininkų rajono neįprasto darbo ėmėsi visai netikėtai. Jie valo mirusių žmonių namus.

* „Mirė mūsų tolima giminaitė, kuri neturėjo šeimos. Giminės gyvena Lenkijoje, net neatvažiavo į laidotuves, nes patys seni. Jų nedomino palikimas, o juo labiau – šlamšto prigrūstas senas namas, kurio daugelį metų niekas netvarkė. Paprašė mūsų tą namą iškuopti, o kaip atlygį pasiimti sau viską, kas bent kiek vertinga“, – pasakojo Danuta.

* Šeima labai nustebo radusi į kapronines kojines įvyniotus kelis tūkstančius rublių, 700 litų ir 150 eurų.

* „Vertingiausi buvo seni stalo įrankiai. Mes juos nunešėme į antikvariatą ir pelningai pardavėme. Ten sutikome moterį, kuri pasisakė esanti kostiumų dailininkė. Ji labai domėjosi senais drabužiais, paprašė apžiūrėti name rastus senus apdarus ir vėliau nupirko kelias palaidinukes, labai keisto fasono, dar prieškarines“, – neslėpė Kozlovskiai.

* Namo valymas užtruko net kelias dienas. Šeimai padėjo ir jaunėlis sūnus: jis susirinko senus įrankius, pasiėmė fotoaparatą ir prieškario albumus.

* Kozlovskiai neslėpė nuo kaimynų, kad padėjo išvalyti mirusiosios namą, tad netrukus tokios pat paslaugos paprašė pažįstami Vilniuje.

* „Mirė tėvas Antakalnyje, bet jo dukterys labai tarpusavyje nesutaria. Nė viena nenori būti apkaltinta, kad pasisavino kokį vertingą daiktą. Jos paprašė mūsų viską peržiūrėti už 200 eurų užmokestį, bet visa, ką rasime svarbaus, atiduoti joms. Taip pat reikėjo butą išplauti, dezinfekuoti ir išnešti šlamštą“, – pasakojo Danuta.

* Kadangi moteris šiuo metu neturi darbo, skelbimų puslapyje internete ji paskelbė, kad su vyru tvarko mirusių žmonių namus.

* „Kol kas dar nepasiėmiau verslo liudijimo, nes išvalėme tik du namus ir keturis butus. Bet tai padaryti reikės, nes nenoriu dirbti nelegaliai. Manau, tokios paslaugos labai trūksta. Giminės ne visada turi laiko ir noro, o kai kuriems per sunku raustis po išėjusių žmonių daiktus, nes prisiminimai per skaudūs“, – kalbėjo moteris.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.