„Mūsų darbas – persunktas nuolatinės baimės dėl savo gyvybės, jau nekalbu apie ligas ar narkotikus, grasinimus ir net šantažą...
Socialinis darbuotojas niekada negali jaustis saugus, pavojų daug. Yra tokių vietų, kur mūsiškiai vieni net nesiryžta užsukti, juos lydi policijos pareigūnai“, – portalui lrytas.lt pasakojo Klaipėdoje ne vienus metus su socialinės rizikos šeimomis dirbusi Roma Martinkevičienė.
Grasinimai – tai jos darbo kasdienybė. Grasinti socialinėms darbuotojoms vadinamieji globotiniai nesibodi, mat šį darbą dažniausiai dirba tik moterys, kurios pačios apsiginti negali.
Po užpuolimo – trys mėnesiai ligoninėje
Į socialinį darbuotoją Lietuvoje dažniausiai žiūrima kaip į priešą. „Kadangi ateini į tų žmonių erdvę, jie nežiūri palankiai, paslauga, kurią teikiame, yra nesavanoriška, tad ir dėl to jiems kyla pyktis. Socialinių darbuotojų nenorima įsileisti“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad neretai sulaukia įvairių grasinimų, esą darbuotojos bus persekiojamos, su jomis bus susidorota.
Pašnekovė darbe pati yra ne kartą patyrusi smurtą: „Tam, kad pamatytumėte, kaip atrodo mūsų darbas, reikėtų kartu pabūti, nes nupasakoti visko tikrai neįmanoma. Mane darbe užpuolė dvi protinę negalią turinčios moterys. Iš šeimos buvo paimtas vaikas ir šizofrenija serganti moteris mane ėmė talžyti. Pasekmės buvo rimtos – beveik tris mėnesius ligoninėje teko gydyti stuburo išvaržą.“
R.Martinkevičienė teigė, kad ir pareigūnai atvejus, kai užpuolami socialiniai darbuotojai, tiria vangiai: „Mes nesame valstybės tarnautojai, dirbame ne valstybės tarnyboje. Būta net atvejų, kai moterį užpuolė darbo vietoje centriniame mūsų skyriuje.“
Už minimalų atlyginimą – maksimalus pavojus
Pašnekovė ironizavo, kad Lietuvos socialinė politika šiuo metu yra tokia, kad „tik ubagas ubagą gali užjausti“, ne socialinių darbuotojų atlyginimai vos didesni už minimalų šalies darbo užmokestį.
„Mūsų rajone kas kartą dėl saugumo socialinės darbuotojos rizikos šeimas lanko poromis. Į kai kurias vietas jas lydi policija, bet tai tik mūsų savivaldos pasiektas susitarimas su pareigūnais. Man sunku įsivaizduoti, kaip vienai moteriai dirbti atokiuose rajonuose“, – kalbėjo moteris. Jai ir kitoms panašiai dirbančioms moterims vienintele gynybos priemone kartais tampa kojos.
„Neturime būdų, kaip apsiginti, tad jei matome, kad situacija komplikuojasi, tenka tiesiog bėgti, – pasakojo ji. – Kartais, kai žinai, kur kitą dieną reikės vykti, visą naktį negali užmigti. Juk dažnai asocialūs žmonės nesigydo, tad atvira tuberkuliozė, utėlės, nešvara yra tik kelios ligos, kuriomis galima užsikrėsti darbe.“
O kokie globojami asmenys pavojingiausi? Nesaugiausiai darbuotojos jaučiasi su narkotikus vartojančiais asmenimis: „Išgėrusio girtuoklio nebijome, bet narkomanai gali padaryti bet ką, nes patys nesiorientuoja, ką daro.
Jei pasitaiko atvejis, kai pavartotas narkotikų ir alkoholio kokteilis, bendrauti su tokiais asmenimis labai pavojinga“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad pavojų taip pat kelia psichikos ligomis sergantys asmenys, kurie negali būti priverstinai gydomi, o patys to daryti nesutinka.
Kalbėdama apie socialinio darbuotojos specialybę pasirinkusį jaunimą R.Martinkevičienė pabrėžė, kad teorija nuo praktikos labai skiriasi. Tikėdamiesi dirbti kokiame moderniame pensione studentai patenka į lietuvišką landynę.
„Gerai, kad studentai dabar pažintinę praktiką atlieja jau pirmajame kurse, nes ne vienas, pamatęs, kaip iš tiesų viskas atrodo, pareiškė, jog šio darbo nedirbs ir pasirinko ne tas studijas. Mokymo programa pateikiama labai gražiai, bet realybė tikrai kitokia“, – sakė ji.
