Žiūrint į valdančiosios koalicijos partnerių tarpusavio santykius atrodo, kad visos trys partijos irgi išsirikiavo lemtingam apsidalinimui kulkomis kokiose nors politikos aukų kapinėse. Tik vienas mažas skirtumas – čia niekas delikačiai pirštais revolverių neglosto, čia pliekiama nelaukiant ir visais vamzdžiais.
Sakytum, koalicija turėtų priminti tegul ir be meilės, tegul ir iš išskaičiavimo, bet kažkokį pusėtiną bendrabūvį be smurto artimoje aplinkoje. Na, tokį, kur vyras vakare grįžta namo, randa raštelį ant stalo „Kotletai orkaitėje“, tylėdamas juos suvalgo, krenta priešais televizorių, o parėjusiai žmonai į jos nebylų klausimą burbteli: „Normaliai.“ Žodžiu, tipiška politinė idilė. Matyti, kaip, pasak F.Beigbederio, meilė truko trejus metus, tačiau jai išblėsus bent jau liko bendra buitis ir pripratimas vienam prie kito.
Deja, gal politinė meilė ir trunka trejus metus, tačiau tikrąja meile ją galėtum pavadinti labai jau praplečiant šio termino ribas. O kai jau ir ji baigiasi, nes tuoj naujas rinkimų ciklas, rujojantys politikai ima it elniai augintis įspūdingus ragus, baubti televizoriuose ir tribūnose, o tais ragais nebesislėpdami badyti partneriams į paslėpsnius.
Juos galima suprasti – partijos trys, kad ir skirtingo kalibro, o rinkėjas – vienas. Iš kokių konservatorių ar liberalų elektorato balsų nepasiskolinsi, nors ir kokiais atlašiais ragais puoštumeisi, tad lieka atvirosios vagystės būdu juos atimti iš partnerių. Ypač tai aktualu dviem koalicijos mažiukams, „darbiečiams“ ir „tvarkiečiams“, nes tiek vieni, tiek kiti bijo, kad rinkimuose bus suvalgyti savo kolegų. Mirti niekam nesinori, ypač tapti politinio kanibalizmo auka. Todėl vien ragų neužteks, griebiamasi ir šaunamųjų ginklų.
Šaudomasi ir badomasi tiek esant progai, tiek visai be progos. Vienas pareikalaus minimalios algos didinimo, kitas – pensijų kėlimo, trečias staiga susirūpins Artimųjų Rytų pabėgėlių problema. Ir visuomet pabrėš, kad šiaip tai jis radikaliai norėtų keisti situaciją geryn, bet koalicijos partneriai neleidžia.
Įsižeidęs partneris irgi įsibėgėja, nulenkia galvą ir ragais beda žemiau juostos. Visai jis irgi už ir norėtų netgi dar radikaliau, bet čia per šiuos populistus pienas sugižo ir šaltiniai išdžiūvo.
Jeigu paieškotume tokių koalicinio pilietinio karo kapinių, nerastume jiems geresnės vietos už Druskininkus. Naujausias skandalėlis primena jau nebe šiaip elegantišką vesterną, o daugiau gangsterių susišaudymą prohibicijos laikų Čikagoje. Kalbama apie jau legendomis apipintą Vyriausybės nutarimą, pakeitusį kurorto apsaugos zonų reglamentavimą.
Pokšt, šauna premjeras, tas nutarimas jau seniai ruoštas. Šūvis daugiau į langus, daugiau pro šalį. Pykšt, šauna atgal „tvarkiečių“ vadovaujama Aplinkos ministerija, čia visai kitas nutarimas buvęs. O šitas atsirado po premjero kelionės į Druskininkus. Šūvis pataiko į premjerą, tačiau grįžta rikošetu į tą patį aplinkos ministrą K.Trečioką, kuris skubiai ir paruošė priimtąjį nutarimą. Babach, abiem rankomis į abudu partnerius pliekia Darbo partijos lyderis V.Mazuronis: ir premjeras kaltas, ir ministras jį pakišo, o, va, kai aš ministravau...
Per artėjančius dvylika mėnesių tokių susišaudymų matysime tiek daug ir taip dažnai, kad parako dūmai virš politikų kapinių taps tokiu pat įprastu reiškiniu kaip ir jų nervingas ilgesys kanceliarinėms išlaidoms.
Belieka suteikti pavadinimą šitam nesibaigiančiam koaliciniam vesternui. Kadangi šaudomasi dažnai ir be rezultatų, o moraliniai šaulių kompasai labai abejotini, tiesiog pavogti pavadinimo iš originalo „Geras, blogas ir šlykštus“ neišeina. Užtat „Klišas, klišesnis ir klišiausias“ – kaip sykis.
