Toliau vadovauti Vidaus reikalų ministerijai S.Skvernelį prašo premjeras ir per 14 tūkst. pareiškimais internete ar laiškais remiančių žmonių.
Pareigūnų profesinės sąjungos irgi mūru stoja už ministrą ir skelbia, kad jo pasitraukimas padarytų didžiulę žalą vidaus reikalų sistemai ir sustabdytų reformas.
Pats S.Skvernelis jau nekalba, kad būtinai pasitrauks, – jis žada tai nuspręsti pasikalbėjęs su iš Kinijos sugrįžusiu A.Butkevičiumi. O šiam raginimą neatstatydinti ministro vakar pasirašė net 75 Seimo nariai.
O kur dar piliečių paramos laiškai, kurie, kaip prisipažino S.Skvernelis, išspaudžia jam vyrišką ašarą. Ir prezidentė jau švelnina toną – nekalba, kad nepasitiki žemą politinį lygį demonstruojančiu ministru.
Vadinasi, jei vis dėlto S.Skvernelis pasitrauktų, juoda kaltės dėmė kristų tik ant dviejų moterų – L.Graužinienės ir D.Grybauskaitės.
Skandalas, kai policijos sulaikytas narkomanas, ramiausiai pasiėmęs policininkų automobilyje paliktą automatą „Kalašnikov“, išėjo pasivaikščioti po Vilnių, jau beveik pamirštas, nes jį užgožė Seimo pirmininkės naktinis pokalbis su ministru ir prezidentės reakcija.
Lietuvoje vienu metu jau buvo lyg ir prasidėjusi mada, kad po policininkų sukeltų skandalų atsistatydina policijos vadovas ir vidaus reikalų ministras. Taip nutiko girtam policininkui S.Paulikui Skuodo rajone suvažinėjus tris vaikus. Tuomet atsistatydino policijos generalinis komisaras V.Grigaravičius ir vidaus reikalų ministras R.Šukys.
Kai 2011 metais girtas policininkas vėl sukėlė 3 žmones pražudžiusią avariją, išėjo tik policijos vadovas V.Telyčėnas, o vidaus reikalų ministras R.Palaitis neišgirdo raginamų trauktis. Ko gero, jis visai pagrįstai teigė, kad ministrus teks keisti kasmet, jei jie turės atsistatydinti kaskart, kai ką nors iškrės pareigūnai.
Gal todėl nei policininkams palikus automatą „Kalašnikov“ be priežiūros sėdėjusiam narkomanui, nei ankstesniais kartais, kai kildavo triukšmas dėl pareigūnų veiksmų, policijos vadovas ir vidaus reikalų ministras apie atsistatydinimą nė neužsimindavo. Dabar atsistatydina. Vadinasi, Lietuvoje svarbiausia, kokiu tonu naktį pasikalba politikai?
Žinoma, S.Skvernelio atsistatydinimas – ne vien grynai buitinio kivirčo, kai politikai nesuvaldo emocijų, pasekmė. Nors iš pirmo žvilgsnio ši istorija taip ir atrodo, tai būtų pernelyg banalu.
Atrodo, kad viešai prasiveržti ir Seimo pirmininkės, ir prezidentės nepasitenkinimui ministru tereikėjo preteksto, bet tai lėmė anaiptol ne skirtingi požiūriai į valstybinės svarbos problemas, o grynai asmeninės ambicijos.
Su Seimo pirmininke S.Skvernelis susikirto jau ne kartą. Aštriausiai – šią vasarą, kai pasipiktinęs L.Graužinienės siūlymais keisti Vadovybės apsaugos departamento vadovo skyrimo tvarką pavadino ją „Pilypu iš kanapių“ ir pasiūlė, kad jai reikia sargybinio nuo žmones juokinančių nusišnekėjimų.
Buvo justi, kad ir prezidentei jos pačios vidaus reikalų ministru paskirtas ir remtas S.Skvernelis kelia vis stipresnę alergiją, kai kibo jai į atlapus gindamas pareigūnus, kurie nušovė sprunkantį kontrabandininką, taip pat užstodamas juos kitais šalies vadovės kritikos sulaukusiais atvejais.
Neatmestina, kad D.Grybauskaitės šnairavimą į S.Skvernelį skatino ir didėjantis ministro populiarumas, prasidėjusios partijų varžybos siekiant jį patraukti į savo gretas artėjant Seimo rinkimams.
Kaip vertinti tokias politines intrigas?
Reikia pripažinti S.Skvernelio ryžtą ginti kartais ir perdėtai užsipuolamus pareigūnus, jo drąsą polemizuoti net su prezidente.
Kita vertus, S.Skvernelis energingai ėmėsi vidaus reikalų sistemos pertvarkos, stengiasi motyvuoti pareigūnus kokybiškai dirbti.
Tai daroma ir vidaus išteklių sąskaita – dalį darbuotojų planuojama atleisti, tiesioginio teisėsaugos darbo nedirbantys specialistai taps nestatutiniais tarnautojais, neturinčiais specialių socialinių garantijų. Tokie sprendimai ne visiems patinka, bet akivaizdu, kad šis ministras gali pasikliauti tvirta pareigūnų organizacijų parama.
Taigi ar tikslinga kirsti ministrui galvą vien todėl, kad jo liežuvis per aštrus? Pretekstas S.Skverneliui atstatydinti juo labiau nerimtas, kai apsijuokė pati L.Graužinienė prašydama naktinio pokalbio su ministru įrašų ir taip atskleidusi savo neišmanymą, kad niekas neįrašinėja vyriausybiniu ryšiu kalbančių politikų.
Susidaro įspūdis, kad paskelbdamas apie pasitraukimą S.Skvernelis asmeniškai nepralaimės bet kokiu atveju.
Ministras pasitrauktų aukštai iškėlęs galvą ir raudant jo gausių rėmėjų chorui, o rinkėjai jau ne kartą įrodė, kad jie būna palankūs nuskriaustųjų auros gaubiamiems politikams.
Tačiau Lietuvai neišeitų į naudą, jei likus mažiau negu metams iki Seimo rinkimų reikėtų keisti vidaus reikalų ministrą. Didelės žalos politiniam gyvenimui padarytų šio atsistatydinimo sukeltas įspūdis, kad politikų likimą lemia ne realūs darbai, o tik intrigos.
