Surinkus visus politinius ir buitinius samprotavimus apie šį keisto žanro incidentą, aibę priekaištų Seimo pirmininkei ir netiesiogiai prezidentei, kam jos drįso kritikuoti policijos vadovus ir vidaus reikalų ministrą, formuojasi atvirkštinis, komiškas, vaizdas, kad tai L.Graužinienė ir D.Grybauskaitė, o ne policininkai konvojavo įtariamąjį, prarado ginklą ir susinervinusios dar žema kultūra apkaltino S.Skvernelį, važiuosiantį į Briuselį su svarbiais valstybiniais reikalais.
Paaiškėjo, kad dvi moterys, užimančios du iš trijų aukščiausių postų valstybėje, padarė dvi klaidas. Pirmoji – abi paviršutiniškai peržiūri politikų reitingus. Prezidentė mato tik pirmą reitingų eilutę, o Seimo pirmininkė virpančia širdimi – paskutinę. Ne, ten dar ne ji. O juk S.Skvernelis yra trečias, ir ne nuo galo. Reitingų rengėjų nuomone, net pirmas. Reikia šiek tiek galvoti skambinant tokiam žmogui.
Antroji klaida: nei prezidentė, nei Seimo pirmininkė visiškai nesupranta atsitiktinumo veiksnio mūsų valstybės tarnybų darbe. Ginklo praradimas yra visiškas atsitiktinumas, niekinis savo reikšme, ir kaip retą išimtį patvirtinantis faktas, kad Lietuva yra visiškai pasiruošusi atremti bet kokį terorizmo pavojų.
Lietuva yra Marijos ir politinių reitingų žemė. Kuo aukštesnis politiko reitingas, tuo rūpintojėlių krašte jis yra arčiau ikonos. O kaip prieš ikoną reikia elgtis? Nesakysiu. Tradicijas reikia žinoti.
Prezidentė žino, bet klaidingai mano, kad ikona paprastai būna tik viena. Seimo pirmininkė, ne tokia išprususi politinės religijos klausimais, skambindama ministrui deramai neįvertino savo žodžių svorio ir vietoj vieno viešojoje erdvėje sulaukė dešimties atgal. Pamoka būsimiems politikams.
Lietuvoje atsitikus kokiam nors išskirtiniam įvykiui, valstybės vadovui, norinčiam sužinoti iš aukštą reitingą turinčio pareigūno apie nuveiktą darbą, pirmiausia reikia jo pasiteirauti, ar tas nėra užsiėmęs, pavargęs, susinervinęs ir kitai dienai suplanavęs svarbesnių darbų. O kitą dieną per savo sekretoriato darbuotojus dar pasiteirauti, ar pareigūnas neįsižeidė dėl buvusio skambučio.
Žinoma, netikėtai aukštai išreitinguoti pareigūnai, be penkių minučių politikai, nėra antžmogiai. Įsižeidę jie sugeba atleisti. Premjero prašomas S.Skvernelis tikriausiai atleis L.Graužinienei, dėl D.Grybauskaitės kritikos protingai patylės, ir incidentas kaip nedidukė balutė bus išsemtas.
Patenkinti liks ir visus „Kalašnikov“ intermedijos epizodus apdairiai komentavę partiniai politikai. Kas žino, gal vidaus reikalų ministras prieš rinkimus persigalvos ir ateis į jų partiją.
Šia proga prisipažinsiu, kad įstrigo viena radijo laida. Susirinko vienas iš valdžios, kitas iš opozicijos ir politologas. Tema – kas yra politinė kultūra ir kaip vertinti prezidentės bei Seimo pirmininkės kritiką ministrui.
Susirinkusieji beveik dešimt minučių aiškinosi, kas yra politinė kultūra, kad per tą laiką sugalvotų, kaip blogu žodžiu nepaminėti prezidentės ir ministro, bet papeikti Seimo pirmininkę. Pasisekė.
Vienintelis politologas dar bandė apginti L.Graužinienę, argumentuodamas, jog parlamentinės respublikos vienos svarbiausių grandžių vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą paklausti, kaip sekasi policijai gaudyti pusprotį su ginklu rankose. Juolab kad tuo pat metu vyko Baltijos Asamblėjos renginiai. Tuo ir norėčiau pabaigti ironiškąją šio straipsnio dalį.
Ką iš tikrųjų atskleidė „atsitiktinumas“, susijęs su nelemtuoju ginklu, kuris pareigūnams buvo netikėtai išdalytas ir tuoj pat atimtas?
Pirmiausia, pasėjo gyventojų abejonę, ar teroristinės diversijos metu kova būtų sklandi ir be klaidų. Ne viskas susiję su pinigų stoka. Konvojavimo taisyklių laikymasis priklauso nuo atsakomybės, o ne nuo lėšų.
Kita vertus, lėšų klausimas policijai, ir ne tik jai, ypač aktualus nuo tos dienos, kai visas dėmesys buvo sutelktas į krašto apsaugą, o policija buvo raginama patriotiškai pakentėti dar kelerius metus. Tas žadėtas metas taip ir neatėjo, o basa policija nuolat dainuoja „Vergų choro“ ariją.
S.Skvernelis yra geras ministras, profesionali patirtis leidžia matyti plačiau nei atėjusiems vadovauti iš šalies. Bet nereikia perlenkti lazdos. Gal jis bus geras ir didžiojoje valstybės politikoje, deja, jokie reitingai to negali parodyti. Dažnai atsitinka atvirkščiai – staigiai iškilęs politikas, susidūręs su valstybinio masto iššūkiais, subliūkšta.
Atsiskleidė ir kitas nemalonus dalykas. Politinės kultūros zonoje mes tebesame provincija. Tik provincijoje galimi tokie vieši žnaibymaisi tarp aukšto rango valstybės žmonių, asmeniškumai, emocijos, kerštas.
Yra taisyklių, kurių niekas nerašo, bet aukštos politinės kultūros valstybėse jų laikomasi. Vadovauja paradui ne tas, kuris staiga pradėjo maudytis aukštuose reitinguose, o tas, kuriam tai pavesta pagal įstatymus. Seimo vadovas neturi jaudintis, patiks ar ne jo skambutis ministrui ar kitam pareigūnui. Gyvename didėjančios įtampos laikais, hierarchijos tvarka surikiuota atsakomybė ypač svarbi.
Kartu su L.Graužiniene, jei vidaus reikalų ministras neįsižeis, noriu paklausti, kaip jis asmeniškai vertina „Islamo valstybės“ grasinimus Lietuvai. Gal vėl reikia policininkams grąžinti „Kalašnikov“? O gal tai ne mūsų reikalas?
