Prisiminkime, kokią pagrindinę savo pasitraukimo iš posto priežastį nurodė vidaus reikalų ministras S.Skvernelis po tragikomiškos policiją nuginklavusio bėglio gaudynių Vilniuje istorijos.
Ministras tada pareiškė atsistatydinantis valstybės saugumo ir stabilumo „globalios grėsmės akivaizdoje“ labui.
Buvo galima suprasti, jog S.Skvernelis traukiasi nenorėdamas aštrinti konflikto valdžios viršūnėse po to, kai jį sukritikavo Seimo pirmininkė L.Graužinienė ir prezidentė D.Grybauskaitė. Būtent pastarosios priekaištus dėl itin žemo jo politinės kultūros lygio ministras nurodė kaip lemtingus jo apsisprendimui.
Tačiau šį pirmadienį po pokalbio su premjeru A.Butkevičiumi paaiškėjo, kad ministras vis dėlto lieka poste, nes jo vykdomi ar suplanuoti darbai yra svarbesni nei ambicijos.
Vis dėlto kas pasikeitė per tą laiką? Juk visos tos sparnuotos frazės ar globalūs išvedžiojimai, kuriais ministras dangstė tiek savo pasitraukimą, tiek pasilikimą, mažai turi ką nors bendra su pilka mūsų didžiosios politikos buitimi.
Dėti ant stalo atsistatydinimo pareiškimą ministrą paskatino D.Grybauskaitės žodžiai, jog jis ne pirmą sykį kratosi asmeninės atsakomybės.
S.Skvernelis, ko gero, suprato, jog prezidentė taip naudojasi proga atkeršyti už tai, kad jis ryžtingai stojo ginti savo pavaldinių, kai pasienietis nušovė sprunkantį kontrabandininką. Juk valstybės vadovė tuomet iškart apkaltino pareigūnus.
Būtų galima svarstyti net kelis ministro poelgio motyvus: jis pamanė, kad prezidentės kritika reiškia tai, jog ji eis iki galo ir pareikalaus jo galvos; tiesiog pasikarščiavo ir nusprendė – „tepasikaria“; norėjo įsitikinti, ar premjeras jį gins, ir kartu pasitikrinti savo politines pozicijas.
Tai, kad tos pozicijos puikios, paaiškėjo labai greitai. A.Butkevičius iš karto pareiškė nenorintis, kad S.Skvernelis trauktųsi, už ministrą mūru stojo ne tik jo vadovaujama sistema su maištingomis profsąjungomis, bet ir pusė Seimo.
Bet, svarbiausia, ir prezidentė nežengė toliau, vis pakartodama, kad ministro atsistatydinimas ar neatsistatydinamas – jo paties reikalas. Neabejotina, jog prezidentė taip atsargiai elgėsi atsižvelgdama į ministro populiarumą ir jo aukštus reitingus.
Visa tai aiškiai matė ir premjeras. Finaliniame intrigos etape šis politikas sužaidė kone nepriekaištingai – padarė viską, kad iš pažiūros atrodytų, jog būtent jis buvo pagrindinis S.Skvernelio gynėjas ir tas žmogus, kuris įkalbėjo ministrą likti. Ir taip gavo ne vieną pliusą.
Viena vertus, buvo lyg ir į šalį pastūmėta prezidentė, pastaruoju metu be ceremonijų keldavusi koją į Vyriausybės daržą, ypač sprendžiant kadrų klausimus.
Kita vertus, išsaugodamas populiariausią ministrą premjeras gali prisidurti papildomų reitingo taškų tiek sau, tiek ir visai Vyriausybei.
Laimi ir S.Skvernelis – jo populiarumas po šios istorijos turėtų dar labiau išaugti. Labiausiai dėl to, jog tarsi parodė, kad jam nesvarbios nei partijų intrigos, nei politikavimas, nei valdžia apskritai.
Rimtai mąstant apie tolesnę politinę karjerą ir Seimo rinkimus visa tai labai svarbu. Juk jei jis būtų pasitraukęs, šios perspektyvos būtų labai miglotos.
Dabar S.Skvernelis, formaliai deleguotas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, nuolatos pabrėžia nieko bendro su ja neturintis ir dar labiau suartėja ne tiktai su premjeru, bet ir su jo vadovaujama Socialdemokratų partija.
Vadinasi, tikėtina, jog jei eis į Seimo rinkimus, ministras tai darys būtent šios partijos gretose, bet netapdamas jos nariu.
Tuo metu prezidentė patyrė tam tikrų politinių nuostolių, tiesa, dėl gana apdairios jos laikysenos tie nuostoliai nebus itin ryškūs.
Didžiausia pralaimėtoja – kategoriškai ministro galvos jau ir anksčiau reikalavusi Seimo pirmininkė L.Graužinienė.
Savo bejėgiškumą politikė dar pademonstravo ėmusi samprotauti, kad Vyriausybės vadovas brėžia naują stilių santykiuose su Seimu, o su ministru ji dabar bendraus tik per premjerą.
L.Graužinienės, jau seniai praradusios svorį didžiojoje politikoje ir net jos atstovaujamoje Darbo partijoje, pozicijos po susidūrimo su ministru dar labiau susilpnėjo.
Gal valdžios viršūnėse gali subręsti planas pašalinti Seimo pirmininkę iš posto? Juk jeigu jai pamainos nerastų „darbiečiai“, tai lengvai padarytų socialdemokratai. Bet greičiausiai taip nebus – vargo daug, o laiko iki rinkimų jau mažai.
Žinoma, tiek D.Grybauskaitė, tiek L.Graužinienė ateityje ieškos progų, kaip atsigriebti po šio pralaimėjimo – bent įgelti tiek vidaus reikalų ministrui, tiek premjerui. Ko gero, neturėtų snausti ir su S.Skverneliu jau seniai atvirai kariaujanti Darbo partija.
Tačiau artimiausioje ateityje vargu ar kas nors įstengs užtemdyti S.Skvernelio žvaigdžę.
O visa ši istorija leidžia įžvelgti besiformuojantį mūsų politikos dėsnį: staigiausiai tauta pamilsta tuos, kurie į aukštus postus užkopia su nepartinio specialisto ir technokrato etikete, šiek tiek pamarginta populistinėmis spalvomis.
