Šv. Jonų bažnyčios vicerektorius kunigas Antanas Saulaitis sutiko paaiškinti, kodėl Katalikų Bažnyčia pagarbiai palaidojo nužudžiusį ir nusižudžiusį vyrą. Jo manymu, kitaip būti ir negalėjo.
– Kaip vertinate tai, kad Šalčininkų vicemeras A. Andruškevičius buvo palaidotas pagal įprastas Katalikų Bažnyčios tradicijas? – portalas lrytas.lt paklausė dvasininko.
– Taip ir turėtų būti. Dar yra užsilikę, gal iš viduramžių, kad jei kas nusižudo, to žmogaus negalima laidoti su visais, bet reikia kur nors kampelyje ar už tvoros, kur ir nekrikštytus vaikelius laidodavo. Tai yra be galo skaudus dalykas.
Ir gyvus, ir mirusius patikime Dievo gailestingumui. Atiduodame žmogų ne į teismą ar pražūtį, bet į Dievo rankas.
– Kodėl normalu laidoti nužudžiusį ir nusižudžiusį žmogų taip, kaip ir kitus?
– Nes mes nesame teisėjai. Kiekvieną sekmadienį šv. mišiose ar kalbėdami rožinį išpažįstame, kad mirusiųjų teisti ateis Kristus – ne mums spręsti apie žmogaus sąžinės būklę.
Galime ją truputėlį pažinti, bet negalime iki galo žinoti, kas dedasi jo sieloje ir jo santykyje su Dievu.
– Kaip ir kada atsirado nuostata, kad savižudžius reikia laidoti už kapinių tvoros?
– Negaliu pasakyti, kada tai atsirado, bet užsiliko per ilgai. Jau apie 1900 metus daugelyje vietų nusižudę žmonės pradėti laidoti kaip ir visi.
Ir dabar Lietuvoje pasitaiko, kad tokio žmogaus nelaidoja ar neina į jo laidotuves. Bet artimojo savižudybė yra vienas iš skausmingiausių žmogaus išgyvenimų. Tai – labai sunkiai išgydoma žaizda. Tada kaip tik reikia kuo didesnės atjautos ir švelnumo, supratimo, pasitikėjimo Dievo gailestingumu.
Yra savigalbos būreliai, kurie padeda artimiesiems su tuo susidoroti. Bet žaizda yra labai sunkiai gydoma.
– Kaip manot, iš kur kilo paprotys nelaidoti nusižudžiusių žmonių šalia visų kitų?
– Čia kaip ir su mirusiais nekrikštytais kūdikėliais – esą jie po mirties patenka į neaiškią vietą tarp dangaus, pragaro ir skaistyklos.
Manoma, kad jei žmogus nepatyrė malonės, tai jis yra pasmerktas pražūti. Toks žmonių būdas suskirstyti vienas kitą ir smerkti, užuot ištiesus ranką ir pamėginus gelbėti, padėti.
– Šiuo atveju buvo ir žmogžudystė, ir savižudybė. Ar tai nesuteikia pagrindo kitokioms laidojimo apeigoms?
– Žinome, kad tai nebuvo planuota žmogžudystė. Tai buvo iš aistros ir neištikimybės kilęs veiksmas. Neištikimybė – vienas iš sunkiausių santuokos išgyvenimų. Žmogus taip pasielgė iš skausmo, norėdamas pabėgti nuo skausmo.
Žmogus nusižudo ne iš piktos valios, bet iš skausmo, kuris apima jį visą.
Neturime teisės smerkti. Kai žmogus nusideda, kad ir ne taip žiauriai ir baisiai kaip žudydamas, nebūtinai tas žmogus velnių priėdęs. Geras žmogus suklysta, ir reikia žiūrėti, kaip tą ištaisyti ar atsverti, žiūrėti, ką teigiama galime išvesti iš neigiamo.
Popiežius Pranciškus pradėdamas Gailestingumo metus sakė, kad Bažnyčios uždavinys yra būti gailestingiems – atjausti, suprasti, priglausti, ištiesti ranką. Ir tai galioja visiems atvejams, ypač skaudžiausiems – savižudybėms, vaikų mirtims ar skyryboms.
– Ką nusižudžiusio žmogaus artimiesiems reiškia Bažnyčios atstūmimas?
– Be galo skausminga. Esu girdėjęs apie visai neseną atvejį, kai žmonės atvežė karstą į bažnyčią, o kunigas, sužinojęs, kad velionis nusižudė, atsisakė jį laidoti.
Nereikia būti psichiatru, kad suprastum, kaip tai sukrėtė žmones, kurie ir taip be galo liūdi.
Artimiesiems būtinai reikia pagalbos. Yra tinklalapis „artimiems.lt“, jame galima rasti psichologinį palaikymą.
– Ką pasakytumėt tiems, kurie piktinosi, matydami A. Andruškevičių, laidojamą su įprasta pagarba?
– Atsimenu vienas iš pirmųjų mano laidotuvių. Atlikau viską, kaip priklauso. Paskui geri katalikai, močiutės ir kiti žmonės klausė, kaip galėjau taip gražiai laidoti žmogų, kuris buvo nemalonus ir piktas.
Nesupratau jų priekaišto. Gyvuosius ir mirusius pavedame Dievo globai. Kitus niekindami patys save menkiname ir ardome savo pačių sąžinę.
Toks požiūris panašus į tai, kaip geri katalikai pasipiktina, kad mažas vaikelis per mišias zirzia, verkia ar bėgioja. Jei taip nutinka, reikia peržiūrėti, kuo pagrįstas mūsų tikėjimas ar dalyvavimas mišiose, laidotuvėse ar kitame minėjime.
– Kaip susijęs pasipiktinimas kitu ir mūsų pačių sąžinė?
– Savigarba reiškia ir pagarbą kitam. Jei kitą smerkiu, vadinasi, statau save aukščiau už kitą žmogų, kuris toks pats silpnas ir trapus kaip mes kiekvienas esame.
Esame ne kovotojai vienas su kitu, bet bendrakeleiviai. Einame kartu per visus kupstus, kalvas ir kitas kliūtis.
– Ar buvo Bažnyčios istorijoje tokių amžių, kai nusižudę žmonės būdavo oficialiai smerkiami ir atstumiami?
– Visada vyko didelės diskusijos. Pavyzdžiui, Airija 400 metų buvo okupuota, o katalikai persekiojami. Buvo tikėjimo kalinių, kurie kalėjime paskelbė badą ir numirė.
Buvo ginčijamasi, ar tai buvo savižudybė, ar to nereikėtų smerkti. Tas pats buvo su mūsų miško broliais, kai jie, užtikti bunkeryje, paėmė ir susisprogdino.
Tuose svarstymuose kalbama, kad tikslas buvo ne nusižudyti. Airijos atveju tikslas – atgauti tikėjimo laisvę. Partizanų atveju – apsisaugoti nuo kitų brolių išdavystės, nuo kankinimų.
Mirtis savižudybės atveju nėra pagrindinis tikslas, bet šalutinis poveikis siekiant pagrindinio tikslo.
– Ar manote, kad kiekviena savižudybė turi kažkokį kitą tikslą, o mirtis tėra šalutinė pasekmė?
– Visiškai taip. Laidojau 15 metų berniuką, kuris išgyvendamas didelį skausmą nusižudė. Per jo laidotuves jo klasės draugas atsiprašė ir atleido. Klasės draugai suprato, kad kažkas draugo gyvenime buvo ne taip.
– Kaip manote, ar ir šiuo atveju Šalčininkų vicemeras norėjo išreikšti skausmą dėl neištikimybės? Tai buvo skausmo šauksmas?
– Taip. Tikrai skausmo šauksmas.
San Franciske yra labai aukštas tiltas. Iš tūkstančio žmonių, kurie ten žudėsi, keliolika liko gyvi.
Vienas sakė, kad kai paleido iš rankų apsaugos tvorą ir krito žemyn, suprato, kad viską savo gyvenime galėtų išspręsti, tik padarė vieną didelę klaidą – pasileido ir krinta.
Mes nežinome, kas žmogaus širdyje įvyksta toje akimirkoje tarp savižudybės veiksmo ir mirties. Žmogaus dvasia nėra ribojama nervų galūnių. Yra kažkas labai gilaus, ko mes nesuprantame. Todėl pavedame tuos žmones Dievo gailestingumui.
Turime viltį, kad Viešpats jų pasigailės. Pirma yra Dievo gailestingumas, o tik paskui teismas. Dievo teisumas yra išgelbėti kiekvieną. Ne mums spręsti, kad kažkas buvo blogas ir eis į pragarą.
– Ką daryti tikintiesiems, jei kunigas atsisako laidoti nusižudžiusį jų artimąjį?
– Siūlau ieškoti kunigo, kuris suprastų ir laidotų. Kartais žmonės skambina man ir kviečiasi, nes žino, kad neatsisakysiu.
