„Jeigu moteris gerai atrodo, tai dar nereiškia, kad ji visada yra sveika, neturi problemų darbe ir namuose. Taip atrodo išdidžios moterys, įpratusios pačios spręsti savo problemas“, – po viena gražia savo nuotrauka socialiniame tinkle yra parašiusi Nijolė.
Šis įrašas puikiai atspindi jos būdą.
Veikli ir žavi moteris nei iškilminguose priėmimuose, nei sporto renginiuose nė žodžiu neužsimindavo apie sunkumus.
Nijolei pavydėjo ne tiktai dailios išvaizdos, bet ir turtų, kuriuos abu su vyru per daug bendro gyvenimo metų pamažu patys susikrovė.
Mažai kas Eišiškėse įvertino šiame mieste gyvenančios moters pastangas – juk ir ūkis, ir namai, ir penkiasdešimt rožių krūmų prie jų buvo išpuoselėti pačios Nijolės rankomis.
„Mes su Andžejumi kartu gyvenome dvidešimt metų ir labai sunkiai dirbome. Viską pradėjome nuo nulio – pastatėme namą, tvartus, ėmėme paskolas ir pirkome žemės sklypus, daug gyvulių. Per parą mes miegodavome tik po keturias valandas, o dvidešimt valandų dirbdavome.
Tačiau niekas to nematė. O štai rezultatą matė visi ir mums pavydėjo“, – išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ atvirai prabilo 41 metų N.Andruškevič.
Našle staiga tapusiai jaunai moteriai dabar rūpesčių taip pat apstu, tik jie susiję ne su artėjančiomis Kalėdų šventėmis ir ne su būsimu jos gimtadieniu Naujųjų metų išvakarėse.
Po to, kai 51-erių politikas A.Andruškevičius paleido šūvį į žmonos draugą Eišiškių gyventoją 38 metų Darių Masiulį ir pats nusišovė, visa didžiulio ūkio darbų našta ir dokumentų tvarkymas užgulė Nijolės pečius.
Visas turtas buvo užrašytas Šalčininkų vicemero vardu.
Buvo užėjęs ir į vaistinę
Šią savaitę policijos tyrėjai Nijolei pagaliau atidavė jos vyro mobilųjį telefoną. Gal ten ji ras atsakymą į kankinantį klausimą, kodėl lapkričio 27-ąją Eišiškėse, jos išpuoselėtuose namuose, įvyko kraupi tragedija.
Moteris jau ne kartą mintimis grįžo į tą dieną, net naktimis nesumerkdama akių dėliojo įvykius minučių tikslumu, bet svarbiausias klausimas taip ir liko tarsi pakibęs ore.
Lemtingąją dieną jos vyras apie 7 valandą ryto išvyko į darbą Šalčininkų savivaldybėje.
Susitvarkiusi ūkyje ir davusi nurodymus pagalbininkams Nijolė dvidešimt minučių po devintos išsiruošė į darbą draudimo įmonės biure.
Tuo metu prie namo privažiavo vyro mašina. Įėjęs į namus A.Andruškevičius pasakė, kad savivaldybėje pasiėmė atostogų.
Po trumpo pokalbio Nijolė išėjo į darbą. Ji teigė nemačiusi jokių ženklų, kad vyras būtų susierzinęs.
Vėliau moteris sužinojo, kad 11 valandų 30 minučių A.Andruškevičius Eišiškių vaistinėje užsisakė gydomąjį kojų tepalą.
„Mano vyras ruošėsi dar gyventi, gydyti kojas, o ne mirti“, – įsitikinusi Nijolė. Ji svarstė, jog kas nors pakeliui iš vaistinės iki namų galėjo nutikti, kad jautraus būdo vyras staiga apsvaigo nuo pykčio.
„Andžejus bendravo su daug žmonių, miesto gyventojai prašydavo jo pagalbos, klausdavo patarimo.
Gal jam mieste ar anksčiau darbe kas nors metė kokią repliką, pavyzdžiui, „matėme, tavo žmona kalbėjo su Dariumi“?
Darius kartais užsukdavo pas mane į darbą pasikalbėti. Tuo kas nors galėjo pasinaudoti ir viską sujudinti. Tačiau Andžejus tikrai neužtiko manęs ir Dariaus lovoje – ir kaip galėjo užtikti, kai pusę dešimtos aš jau buvau biure!“ – tikino Nijolė.
Pokalbis telefonu – trumpas
Kol žmona buvo darbe, A.Andruškevičius paskambino D.Masiulio motinai Česlavai Masiulienei ir primygtinai pareikalavo, kad jos sūnus atvyktų į jo namus, nes nori su juo pasikalbėti kaip vyras su vyru.
Moteris šį pageidavimą telefonu perdavė sūnui, kuris tuo metu su tėvu buvo Varėnoje.
Nesulaukęs D.Masiulio įniršęs Šalčininkų vicemeras antrą kartą paskambino Č.Masiulienei ir pareikalavo Dariaus telefono numerio.
„Jo ir Dariaus pokalbis vyko vos vieną ar dvi minutes“, – teigė Nijolė. Šalčininkų vicemeras trečią kartą paskambino Č.Masiulienei ir ištarė: „Čia tikriausiai bus du lavonai.“
Motina nespėjo įspėti sūnaus – iš Varėnos grįžęs D.Masiulis iš karto nuvyko į A.Andruškevičiaus namus. Čia jis buvo suvarpytas daugybės kulkų.
Po to vicemeras paskambino Dariaus motinai, pasakė apie kraujo klane gulintį sūnų ir išėjęs į kiemą nusišovė.
„Aš tikrai nežinau, ar mano sūnus artimai draugavo su Nijole“, – po miestą sklandančius gandus nei patvirtino, nei paneigė Č.Masiulienė.
Draugas užsukdavo pakalbėti
– Kas jus siejo su Dariumi? – paklausiau Nijolės.
– Eišiškės – mažas miestas. Mes buvome pažįstami nuo vaikystės – Darius buvo labai geras mano draugas.
Jis buvo protingas, širdies gilumoje labai jautrus. Su juo buvo apie ką pakalbėti ir pasijuokti.
Man patiko, kad jis mąstė analitiškai, matė grožį tokiuose dalykuose, kur kiti nematė.
Taip pat Darius turėjo pavydėtinai puikią atmintį.
Jis dažnai paskambindavo arba atvažiuodavo, kai norėdavo šiaip pakalbėti arba pasitarti – ne tik dėl draudimo, bet ir dėl žemės ūkio reikalų. Kai nuo 2001 metų pradėjau dirbti draudimo įmonėje, visa Masiulių šeima pas mane draudėsi.
– Jūs manote, kad tapote apkalbų auka?
– Mano vyrui apie mane galėjo prišnekėti iš pavydo. Jis buvo jautrus, greitai susinervindavo, ypač tokiu klausimu dėl šeimos.
– Kas jums ir ko pavydėjo?
– Pavydėjo mums visi tie, kurie nenorėjo matyti, kad viską susikūrėme savo rankomis, sąžiningai.
Kad sukurtume tai, ką turime dabar, vienu metu turėjome paėmę net penkis kreditus, kuriuos juk reikėjo grąžinti.
Iš pradžių mes turėjome tris karves, po to – penkias, septynias, dvylika, dvidešimt.
Vienu metu mūsų ūkyje buvo šimtas galvijų. Anksčiau vyras trijose mokyklose dirbo vairavimo instruktoriumi, o po darbo – ūkyje.
Vėliau jis išėjo iš tų mokyklų ir tada dirbome dviese ūkyje tarsi arkliai.
Parodykite man nors vieną moterį, kuri taip sunkiai plušėjo kaip aš. Po kelerių metų jau galėjome sau leisti pasamdyti darbininkų – tai vieną, tai du.
O žmonėms rodėsi, kad mes išpuikome. Jie sakydavo: „Matote, anksčiau ji vaikščiojo su guminiais batais, o dabar jau – su aukštakulniais!“ Kodėl jie pamiršo, kad aš nuo ankstaus ryto, atsikėlusi pusę keturių, vaikščiojau po ūkį su guminiais batais?
Ketvirtą valandą jau pradėdavau melžti karves. O miegoti eidavau 23 valandą.
Turbūt tiksliau būtų pasakyti, kad jie negalėjo to matyti, nes dar miegojo arba ką tik užmigo!
O aš suspėdavau visur – dirbti ūkyje, tvarkyti namus, iškepti pyragą, nubėgti į tinklinio treniruotę, nuvažiuoti į medžioklę, prižiūrėti daržą ir gėlyną.
Po tokių įtemptų ir ilgų metų atėjo laikas, kai jaučiausi išsekusi taip, kad, kaip sakoma, kur sustoji, ten ir užmiegi.
Žinoma, kai reikėdavo eiti į svečius ar priėmimą, visada atrodydavau gerai, audavausi aukštakulnius batelius, vilkdavausi gražias sukneles – kai kurias jų pasiuvau savo rankomis. Taip, aš rūpinausi savo išvaizda!
Kitų pavydą jaučiu visą gyvenimą. Žinau, kad ir dabar mane apkalba.
Darbe jautė įtampą
– Kaip Šalčininkų rajono ir Eišiškių miesto žmonės žvelgė į jūsų vyrą?
– Jį pažinojo kaip protingą, veiklų politiką.
Mano vyras Šalčininkų rajone tvarkė daug buitinių reikalų, galėjo rasti bet kurios problemos praktinį sprendimą.
Mūsų miestas jo dėka per šešerius metus pasikeitė neatpažįstamai. Ir į Eišiškes, ir į aplinkines vietoves jis stengėsi pritraukti kuo daugiau investicijų.
Politikoje jis buvo kaip balta varna – nebijojo pasakyti, ką mano. Būdavo, kad namuose reikėdavo ką nors padaryti, o jo mintys vis tiek buvo nukreiptos į visuomeninę veiklą.
Žinojau, kad darbe jis jautė įtampą. Kartais ryte prisipažindavo: „Aš nenoriu važiuoti į darbą.“
Tada jam sakydavau: „Gali parašyti prašymą išeiti iš darbo, bet ar būsi laimingas?
Esi veiklus, visada norėjai ką nors daryti dėl miesto, jo žmonių. Jei grįši į ūkį, nerasi čia ramybės. Tau ten sunku, bet gali įgyvendinti savo sumanymus.“
Mano vyras atrodydavo labai laimingas, kai jo dėka pavykdavo ką nors svarbaus nuveikti, pavyzdžiui, kokiame kaime nutiesti vandentiekį, išasfaltuoti kelią.
Nors buvo momentas, kai teko jį tempti iš depresijos. Tada jis dirbo su Eišiškių parko projektu. Buvau turbūt vienintelė tikra jo atrama.
– Ar palaikėte A.Andruškevičių, kai jis siekė patekti į Seimą?
– Pritrūko vos 304 balsų, ir jis būtų buvęs Seime. Kai kurie žmonės atvirai jam sakė: „Mes už tave specialiai nebalsuosime, kad tik nepaliktum mūsų ir neišvyktum į Seimo rūmus.“
Aš jį visada palaikiau. Netgi ir kai namuose ginčydavomės, darbe jam stengiausi padėti, patarti.
Jausmai lydės visą gyvenimą
– Ar dažnai namuose pykdavotės? Ar tiesa, kad norėjote skirtis?
– Nėra namų be ginčų. Bet tai – mūsų asmeninis gyvenimas.
Kai kurie žmonės mūsų šeimą laikė pavyzdine.
Gal tik kai imdavome daugiau ginčytis, rečiau su vyru išeidavome į viešumą. Todėl ir sklido paskalos.
– Kodėl jūsų sutuoktinis šovė į Darių?
– Iki šiol negaliu suprasti, kodėl mano vyras pasirinko tokį žiaurų būdą.
Jis nepaliko jokio raštelio. Kažkas įvyko staiga.
Iki šiol niekas neatėjo ir man nepasakė, kad mano vyras, išėjęs iš vaistinės, su kažkuo kalbėjosi. Gal žmonės nenori man lįsti į akis, nes žino, kad dabar gedžiu?
O jei ir sužinosiu, kad kas nors prie to prisidėjo, vargu ar man bus lengviau gyventi. Juk nebėra nei vyro, nei Dariaus.
Man sunku savo jausmus apsakyti, tačiau jie mane lydės visą gyvenimą.
Sunku bus ir mūsų vaikams. Nežinau, kokiais žodžiais ir veiksmais galėčiau palengvinti išgyventi šią tragediją Dariaus tėvams ir jo dukrai.
Tai siaubinga tragedija, kuri labai nuskriaudė daug žmonių.
Tiki, kad naštą atlaikys
– O kaip tvarkysitės ūkyje, gal vaikai padės?
– Kaip vaikai man gali padėti? Duktė studijuoja, o sūnus mokosi vienuoliktoje klasėje. Jie abu yra užsiėmę.
Aš prie darbų pripratusi. Prieš porą metų, kai mūsų ūkyje buvo net šimtas galvijų, pati melžiau karves, šėriau, mėšlą išnešdavau.
Aš žinau darbo skonį ir pinigų vertę. Visada mokėjau elgtis su pinigais, nes buvo laikas, kai jų nebuvo.
Kai pinigų atsirado, aš žinojau, kaip jais naudotis – neiššvaistydavau nė cento. Mano namuose taip buvo, yra ir visada bus.
Dabar mūsų ūkis yra mišrus: auginame gyvulius ir grūdus. Pasistengsiu jį išlaikyti – tai buvo mūsų su vyru bendras darbas. Negaliu visko sugriauti.
Be to, dar yra finansinių įsipareigojimų – paimtas kreditas žemei iš valstybės pirkti, automobilis įsigytas išsimokėtinai.
Mes su vyru buvome pasiskirstę darbus.
Aš pildydavau dokumentus, susijusius su gyvuliais, ir jais rūpinausi. O jis tvarkė žemės sklypų dokumentus. Dabar reikia visa tai vienai daryti.
– Darbas draudimo biure ir ūkyje, vyro ir draugo netektis, širdį draskantys išgyvenimai. Juk visa tai sunku atlaikyti vienai, be pagalbos.
– Šita tragedija mane iš tiesų gniuždo, bet aš tikiu, kad atlaikysiu.
– Draugai jums padeda?
– Draugai būna šalia tol, kol viskas gerai sekasi.
O kai ištinka bėda, kai kurie neria į krūmus.
Bet yra keletas žmonių, kurie mane palaiko ir supranta. Labai jiems ačiū! Vis dėlto dabar aš galiu pasikliauti tik savimi. Galiu tik pati save išlaikyti.
Tikiu, kad mano smegenys atlaikys tą didžiulį užgriuvusį krūvį. Be to, tai man – ir principo reikalas. Yra žmonių, kurie laukia, kada aš palūšiu, viską išparduosiu, sunaikinsiu ūkį, vaikai mane dėl tragedijos apkaltins ir atstums, o aš pati iš viso išnyksiu.
Todėl aš būtinai turiu viską toliau tvarkyti taip, kaip iki tragedijos.
Žinau, bus labai sunku. Bet aš pajėgsiu – tikiu tuo, iškėliau sau tokį tikslą ir jo sieksiu!
Ir daugiau niekam nepasakosiu apie savo gyvenimą, mano ir Dariaus šeimą ištikusias tragedijas – patikėkite, man buvo labai sunku apie tai kalbėti.
