Daugelis iš mūsų nuo pat vaikystės žino pasaką, gana populiarią Vakarų europinės kultūros kraštuose, apie piktą pamotę, kuri išsiuntė žiemą našlaitę žibučių ieškoti.
Yra taip pat jos analogas į Rytus nuo mūsų, paverstas gražia ekranizacija. Irgi pasaka apie vargšę našlaitę, kurią pamotė išsiuntė į mišką, kad ši ten sušaltų. O ši gūdžią žiemą patyrė dideles gamtos permainas: sniegą, šaltį pakeitė staiga sužaliavę miškai, augančios gėlės. Po to vėl vienu Senio Šalčio mostelėjimu sugrįžo šalta žiema.
Tačiau, kaip paaiškėja tai, kas vienu metu atrodo, kaip pasaka, gali tapti ir realybe. Kaip pavadinti tai, ką gamta išdarinėjo su mumis per šias Kalėdas? Ir ne tik Lietuvoje? Pas mus oro temperatūra sukosi apie 7–8 laipsnius šilumos. Kai kur dar ir aukščiau. O rytinėje JAV pakrantėje pasiekė net ir 15–21 laipsnių šilumos. Ir visa tai žiemą. Bet ir Lietuvoje atsirado žmonių, kurie vaikščiodami po mišką, pamatė dygstančias žibutes.
Tikiuosi, kad jokia motina ar pikta pamotė specialiai savo vaikų neišsiuntė per šias Kalėdas žibučių parnešti, bet ką gali žinoti. Pagaliau nereikėjo nė piktos pamotės. Žmonės patys, pastebėję miške pražydusias gėles ar ėmusius dygti grybus, juos fotografavo, siuntė nuotraukas vienas kitam socialiniais tinklais arba į interneto portalų redakcijas, o kiti netgi parsinešė ir namo. Kaip gamtos anomalijų liudininką.
O gal ir, kaip netikėtai prieš mūsų akis atsiskleidusios gamtos sukurtos pasakos liudininkę? Kas patikės po trijų ar penkių metų istorijomis, kad per 2015 m. Kalėdas Lietuvos miške buvo galima rasti žibučių ar grybų? Visa tai jau netrukus gali atrodyti, kaip išgalvota, neįtikėtina fantazija. O vėliau jau pačios žmonių lūpos pridurs tai, kas buvo padaryta, matyt, ir ankstyvais viduramžiais, kada pasakos apie našlaitę ir piktą pamotę, matyt, ir gimė. Juk tada, X–XIII a. žmonija išgyveno atšilimo laikotarpį Visiškai realu, kad tuo metu žiemą galėjo Europos miškuose dygti gėlės, augti grybai.
O pasakos juk nėra šiaip žmonių iš piršto iš laužtos istorijos. Jos galėjo remtis ir labai, konkrečiais įvykiais, kurie tam tikram laikui praėjus ėmė atrodyti neįtikėtini. Juo labiau tos istorijos laikui bėgant žmonių lūpomis būdavo vis pagražinamos. Pikti žmonės buvo paversti antgamtinėmis būtybėmis, geri žmonės – tais, kurie jas nugali. Viskas tapo simboliais, kol pasakų rašytojai tai iš žodinės kūrybos perkėlė į knygas.
Tai atsitiko jau vėlyvųjų viduramžių, romantizmo ir klasicizmo epochose, kai Europa išgyveno kitokį, mažojo ledynmečio laikotarpį. Kaip tada Europoje galėjo atrodyti istorija apie žibuokles žiemą? Tik, kaip keista, išgalvota istorija. Pasaka, o ne realybė.
Meteorologai sako, kad tokios žiemos, kaip šį gruodžio mėnesį, Europoje nebuvo beveik pusantro šimto metų. Ar tai, kas atsitiko bus gamtos anomalija, kuri nebepasikartos ir vėl daugiau nei amžių, ar tai jau taps ir mūsų kasdienybe?
Svarstymų yra įvairių. Tiek apie tai, ar iš tikrųjų vėl išgyvename naują klimato atšilimo laikotarpį, ar apie jį kalba tik tie, kas turi kokių nors interesų. Pavyzdžiui, prastumti alternatyvios energetikos projektus vietoj tradicinių energijos šaltinių.
Yra žmonių iš idėjos, kurie tiki tuo, kad tai daryti reikia. Yra tokių, kurie taip kalba dėl pinigų. Matyt, ir Lietuvoje taip pat. Įskaitant, žinoma, ir mūsų politikos sluoksnius.
Alternatyvioji energetika, kaip brangesnė žmonijai, konkuruoja su pigesne, tradicine elektros energija. Liberalai kovoja su katalikiškos krypties atstovais. Švarios gamtos saugotojai, ekologai surėmė ietis su tais, kurie jų nuomone, tą gamtą labai teršia.
O kas tada teršė gamtą ankstyvaisiais viduramžiais, kai Europa ir išgyveno mažąjį atšilimo laikotarpį? Kai vikingai kėlėsi į Grenlandiją, kuri tada buvo žaliuojanti žemė.
Juk tais laikais žmonija dar neturėjo nei šiluminių, nei atominių elektrinių. Tiesa, laužas ir ugnis buvo nuolatinis žmogaus palydovas. Žmogų šildęs, maitinęs, saugojęs nuo piktų žvėrių, o kartais ir pats panaudotas, kaip baisus ginklas prieš kitus žmones.
Mokslininkai sako, kad tada mažąjį gamtos atšilimą iššaukė didelis saulės aktyvumas, masinis vulkanų išsiveržimas, privedęs ir prie Golfo srovės krypties kitimo. O dabar?
Atsakymas, matyt, nėra toks paprastas, kaip kartais mums norima įteigti. Klimato pokyčiai gali būti ne šiaip gamtos anomalija, iššaukta neatsakingos žmogaus veiklas, o pasekmė daug platesnių procesų, tampanti rimtu veiksniu valstybių politikai, ekonomikai ir tarptautiniams santykiams. Visa tai jau labai toli yra nuo pasakos.
Tačiau šį straipsnį norėčiau baigti tuo, kuo ir pradėjau: pasaka. Kalėdos, kurios turėtų būti baltos ir snieguotos pasitiko mus apniukusios ir vėjuotos. Tik kartais pro debesis pažvelgdavo saulė, bet lauke buvo šilta. Ne vienas sakė: kas per Kalėdos? Taip ir dažnai neįžvelgęs, kad atsidūrėme ką tik labai arti to, kas viduramžiais virto pasaka.
Jeigu, artėjant Naujiems Metams paspaus šaltukas, iškris sniegas, tai vėl bus staigūs gamtos pokyčiai lyg pasakoje apie pamotę ir našlaitę. Bet Naujieji Metai su sniegu ir šaltuku Lietuvoje ne pasaka, o dažna realybė. Pasaka, kad ir kaip keistai neskambėtų, buvo tos vėjuotos lietingos Kalėdos su kur ne kur pražydusiomis žibutėmis miškuose. Žinoma, jeigu visa tai nevirs realybe, bylojančia apie naują klimato atšilimo epochą.
