Kur gi tie šventai pasipiktinę „pramogų pasaulio atstovai“ toje kasdienybėje dingsta? Laukia kokio nors eilinio žiauraus nusikaltimo prieš vaikus, kad prieš kameras galėtų visa gerkle šaukti „grąžinkite mirties bausmę“? Tai gal eikite be video kamerų ar fotoaparatų iš paskos ir pabūkite socialinių darbuotojų kailyje, bent žinosite, su kuo susidūrėte.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą žudomi bei prievartaujami vaikai Lietuvoje, tūkstančiai moterų patiria smurtą „tradicinėse“ šeimose. Ne pirmą kartą žudosi paaugliai, negavę jokio profesionalaus psichologo pagalbos.
Mat prevencinių psichologinės pagalbos centrų Lietuvoje kiekis ir profesionalumas pritrenkiančiai mažas bei žemas. Ir ne pirmą bei ne paskutinį kartą įvykus tragedijai, vėl kaltinamos socialinės tarnybos.
Pagrįstai, be abejo. Tačiau kritika kritikai nelygu. Nėra sunku šventai pasipiktinus maišyti „valdžią“ su žeme tuo pat siūlant sugrąžinti mirties bausmę. Tokie infantilūs pasipiktinimai bei pasiūlymai daugiau sako apie paties besipiktinančio primityvų mentalitetą.
Kita dalis pagrįstai įžvelgia sistemines mūsų visuomenės ydas. Tas, kurias visuomenę atstovaujančios institucijos net ir esant teisingiems, griežtiems įstatymams, niekaip tos institucijos paveikti nesugeba.
Kalbu apie socialinio elgesio normas, kurių įkaitais, ypač nedidelių rajonų, bendruomenių socialiniai darbuotojai bei politikai, yra. Politinio švogerizmo kultūra bujoja rajonų savivaldybėse, tad kodėl socialiniai darbuotojai, policija, vaikų teisių apsaugos darbuotojai turėtų elgtis kitaip?
Visi juk vienas kitą pažįsta, todėl kaip ir nepatogu kištis, net ir žinant apie smurtą vienoje ar kitoje miestelio ar kaimelio šeimoje. Todėl eiliniai tyrimai siekiant išsiaiškinti, kurioje vietoje ir koks sraigtelis nesuveikė, tikriausi naudos duos tiek pat kiek jautis pieno.
Turėjome violetinį marą Garliavoje, kuriam veik ketverius metus buvo leista kankinti niekuo dėtą vaiką bei jos motiną.
Turėjome žudynes Kražiuose, kur dėl puslitrio buvo nužudytos keturios moterys, dabar Kėdainių rajone dėl tos pačios degtinės išprotėjęs tėvas kraupiai nužudo savo vaikus. Visos reikiamos institucijos apie smurtą šioje šeimoje žinojo, kaip ir žinos būsimos institucijos, atsitikus dar vienai tragedijai.
Akivaizdu, kad sistema veikia, bet su spragomis. Akivaizdu, kad tos sistemos darbuotojo mentalitetas vaidina esminį vaidmenį.
Žinoma, galima ir būtina kalbėti apie alkoholio bei alkoholizmo mažinimo politiką, bet tai jau kita tema.
Sąmoningai šį kartą noriu atkreipti dėmesį ne į aukas ir jų kankintojus, o į pareigūnus, turinčius atsakomybę vykdyti savo pareigas siekiant efektyviai vykdyti prevencijos politiką prieš smurtą artimoje aplinkoje.
Deja, mes nesugebėsime išvengti atskirų kraupių nusikaltimų šeimose, nepastatysi prie kiekvieno po prižiūrėtoją. Tačiau niekas netrukdo dirbti su visa grandimi institucijų bei jų darbuotojais psichologiniu lygmeniu.
Tačiau psichologų kasta, ypač ta, nepriklausoma, ta, su naujomis Lietuvoje (o ne kitur) idėjomis yra tapatinama su Indijos žemiausia kasta.
Nepakanka aukštojo išsilavinimo tam tikroje srityje, nes, kaip rodo patirtis, aukštasis išsilavinimas nuo kvailumo neapsaugo.
Arba nuo trumparegiškumo, arba nuo bejausmio biurokratiško požiūrio į atsakomybę. Tokiu atveju grandininė reakcija nesuveikia. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kai visi sistemoje viską žino, bet priemonių nesiimama?
Aišku jau šiandien, kad bus ir jau puolama ieškoti kaltų, visiškai taip pat, kaip ankstesniais atvejais. Politologas Mažvydas Jastramskis pastebi, kad kaltųjų paieška irgi nėra vaisinga, kadangi besikartojančias sistemines problemas retai gali įveikti vienas subjektas (politikas, partija, institucija).
Tai veda prie gana primityvaus politinio konflikto, kur vienų pažiūrų šalininkai kovoja su kitais, pamesdami pirminį tikslą. Anot politologo, „reikalinga neatidėliotinų priemonių visuma, kuri leistų bent kažkiek pajudėti iš užburto rato (tolerancija smurtui, atskirtis – alkoholizmas). Tačiau privalome kalbėti ir apie susijusias problemas.
Būtina kurti ilgalaikę kompleksišką, valstybės lygmens strategiją, kuri apimtų alkoholizmo mažinimą, veikiančią švietimo sistemą, smurtui nepakančią kultūrą ir socioekonominę gerovę.“ Toks holistinis požiūris yra teisingas, bet jam įgyvendinti reikia laiko, kurio, pasirodo, vis nepakanka, nors jau praėjo visi dvidešimt penkeri metai.
Jau šiandien, pasitelkus organizacijos psichologus, grupės psichoterapeutus, būtina teikti pagalbą aptariamoje srityje Lietuvos institucijoms ir jų darbuotojams, ypač policininkams, socialiniams darbuotojams, tai yra žmonėms, tiesiogiai susiduriantiems su dažnai degradavusiu visuomenės sluoksniu jų aplinkoje.
Šie pareigūnai yra, neperdėsiu, fronto linijoje, iš kurios sugrįžus ir negavus psichologinės paramos, tiesiog atbunki. Lieki sau ir su savimi, bandydamas atsiremti vien tik į savo nuosavą stuburą. Kol stuburas lūžta. Taip, kaip ir įprasta Lietuvoje.
Iš esmės keisti požiūrį į darbą ir dirbančius su žmonėmis – alinanti patirtis. Reikia iššokti virš savo, kaip politiko ar biurokrato, bambos.
Tai ne sarkazmas. Eventualiai galima technokratinė vyriausybė, bet technokratiniai santykiai nepakeis žmogaus mentaliteto.
Nepakeis žmogaus sąveikos su kitu žmogumi skaičiais. Mat ten, kur vyrauja žmogiški santykiai, dukart du – ne visuomet keturi. Todėl, matyt, lengviau pasitelkti šventai besipiktinančius „pramogų pasaulio atstovus“, lyg jų tais pačiais eilinio lietuvio kompleksais pagrįsta „nuomonė“ būtų balzamas, gydantis nuo visų ligų.
Lyg ir geriau negu nieko. Juk kažkas turi išsakyti bent kokią nors savo nuomonę. Įdomu, kiek ta nuomonė verta? Turėtų būti vertinga – juk „pramogų pasaulio atstovai“ vis dėlto.
