Po Prezidentūroje pirmadienį surengto pasitarimo buvo akivaizdu, kad tragedija Saviečių kaime yra tas paskutinė vinis į perkrypusį socialinių paslaugų sistemos karstą.
Nors prezidentė aiškiai pabrėžė, kad Lietuvoje yra lėšų darbui su socialinės rizikos šeimomis ir įstatymų bazė parengta bemaž tinkama, vis tik realybėje sistema neveikia, o skaudžios tragedijos laikas nuo laiko kartojasi.
„Dabar matome visišką atsakomybės stoką, nežinome, kas ir kokiais kriterijais remiantis gali priimti sprendimą paimti vaikus iš labai agresyvios aplinkos šeimose“, – kalbėjo šalies vadovė. Todėl naujos institucijos atsiradimas padėtų spręsti esamas problemas.
Nors norvegiškoji vaiko gerovės priežiūros tarnyba „Barnevernet“ mūsų šalyje buvo kritikuojama dėl itin griežtų veiksmų tėvų atžvilgiu ir neva ėmimo jų iš šeimų be priežasties, bet panašu, kad šios tarnybos pareigūnams nereikia ilgai svarstyti „dėl vieningų kriterijų nustatymo“, kai kalbama apie vaiko saugumą. Ar nenutiko taip, kad skandinaviškoji praktika mus pasieks labai greitai?
Yra ir dar viena ir labai niūri šios istorijos pusė – tai požiūris į socialinius darbuotojus Lietuvoje.
Nors po šio įvykio, kaip ir kas kartą nutikus panašiam incidentui, puolama ieškoti kaltų, socialiniai darbuotojai, kurie neva turėjo stebuklingu būdu pamatyti, įžvelgti ar išpranašauti, tik gūžčioja pečiais – kaip spėti „visus nuspėti“, jei Lietuvoje vienam socialiniam darbuotojui tenka keliolika socialinės rizikos šeimų, o čia dar premjeras pageidauja, kad šie dirbtų vakarais, savaitgaliais ir nepamirštų šeimų aplankyti švenčių dienomis, bei surengtų vieną kitą vizitą ankstyvą rytą.
„Lietuvoje vidutiniškai vienas socialinis darbuotojas prižiūri net 32 šeimas“, – tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Agimanta Pabedinskienė, kuri vėliau bendraudama su žurnalistais šį skaičių sumažino, teigdama, kad jai pradėjus eiti šias pareigas, vieno socialinio darbuotojo prižiūrimų šeimų skaičius sumažėjo nuo 32 iki 17. Iš viso Lietuvoje tokių šeimų yra apie 10 tūkstančių.
Bet tai tik tos, kurios jau patenka į rizikos sąrašą, o šalies vadovai nedrįsta net prognozuoti, kiek iš tiesų šeimų balansuoja teis minėto sąrašo riba.
Po tragedijos Kražiuose, kai žudiko auka tapo ir senolę jos namuose lankiusi socialinė darbuotoja, kita šį darbą dirbusi moteris pasakojo: „Mūsų darbas – persunktas nuolatinės baimės dėl savo gyvybės, jau nekalbu apie ligas ar narkotikus, grasinimus ir net šantažą“. Tą kartą tik išjungus diktofoną moteris pridūrė, kad yra namų, kurių duris praverti ryžtasi tik lydima policijos pareigūnų.
„Mūsų rajone kas kartą dėl saugumo socialinės darbuotojos rizikos šeimas lanko poromis. Man sunku įsivaizduoti, kaip vienai moteriai dirbti atokiuose rajonuose“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad gaudama vos didesnį už minimalų atlyginimą ji priversta ne tik nuolat bijoti dėl savo sveikatos, bet ir kęsti patyčias ar net fizinį smurtą, kai pabeldus į duris jas atidaro nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigę „globotiniai“.
Rizika užsikrėsti utėlėmis, tuberkuliozės ir nuolatiniai keiksmai bei grasinimai – puikus priedas ir motyvacija prie kuklaus atlyginimo, kurios vos užtenka sudurti galą su galu.
Vaikų grobikų įvaizdį Lietuvoje turinti „Barnevernet“ ir jos darbo principai gal ir sunkiai suprantami vaikus rykšte auklėjančiam tautiečiui, tačiau gaudami normalų atlyginimą ir turėdami darbo sąlygas, nebijantys ateiti į darbą žmonės sugeba ir nori dirbti.
