Trečiadienį asociacija išplatino viešą laišką, kuriame teigia esą tokie darbuotojai yra socialinės rizikos šeimos pagalbininkas šeimai apsisprendžiant dėl savo ir savo vaikų gerovės, tačiau negali būti atsakingi už šios šeimos pasirinktą gyvenimo būdą, jos sprendimus bei tų sprendimų pasekmes.
Taip pat dėstomi siūlymai, kaip valstybė turėtų spręsti rizikos šeimų problemas. Pirmiausia esą derėtų parengti ir patvirtinti šeimos socialinės rizikos lygio nustatymo kriterijus ir pavyzdinį priemonių sąrašą rizikoms mažinti.
Taip pat esą būtina patvirtinti vieningas darbo su socialinės rizikos šeimomis metodines rekomendacijas. „Nustatyti, kad socialinės rizikos šeimai nebendradarbiaujant su socialiniu darbuotoju, nedelsiant priimamas siūlymas paimti vaiką iš šeimos“, – siūloma laiške.
Taip pat turėtų būti mažinamas dabar vienam socialiniam darbuotojui tenkančių šeimų skaičius, kad galėtų pasiekti atokiai gyvenančius pagalbos reikalingus asmenis socialiniai darbuotojai turėtų būti aprūpinti transporto priemonėmis.
Anot laišką pasirašiusios asociacijos vadovės Rasos Laiconienės, visi turėtume suprasti, kad socialinės priežiūros paslaugos šeimai skiriamos tuomet, kai ji pati viena jau negeba susidoroti su jai iškilusiais sunkumais, o ir neturi arba prarado įgūdžius tai daryti: „Kaip tik tokios šeimos ir yra stebimos Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistų bei su jomis dirba socialiniai darbuotojai, nes vaikams tokioje aplinkoje yra vienokia ar kitokia rizika.
Dažniausiai šeimoje vyrauja ne viena problema, o keletas: dėl piktnaudžiavimo alkoholiu yra prarandamas darbas, konfliktai ir fizinis bei psichologinis smurtas šeimoje, seksualinis smurtas prieš vaikus, vaikų nepriežiūra ir apleistumas, mokyklų nelankymas, pinigų panaudojimas ne šeimos interesais, nedarbas ir įsiskolinimai už būstą bei kt.
Norime pranešti, kad pagal socialinio darbo teoriją ir praktiką bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas Socialinės rizikos šeimų socialinės priežiūros (socialinių įgūdžių ugdymo paslaugų) organizavimo ir teikimo rekomendacijas savivaldybėms, socialinis darbuotojas yra socialinės rizikos šeimos pagalbininkas šeimai apsisprendžiant dėl savo ir savo vaikų gerovės, tačiau negali būti atsakingas už šios socialinės rizikos šeimos pasirinktą gyvenimo būdą ir jos sprendimus bei tų sprendimų pasekmes.
Taigi, socialinis darbuotojas padeda šeimai suvokti jos socialinių problemų kilmės priežastis, motyvuoja ieškoti problemų sprendimo būdų, įgalina prisiimti atsakomybes, moko tėvystės, socialinių, buitinių įgūdžių. Minėtų šeimų nariams teikiamos individualios socialinių darbuotojų– konsultantų priklausomybių klausimais konsultacijos, organizuojami užsiėmimai grupėse, teikiamos individualios psichologo konsultacijos. Šalia socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugų organizuojami saugaus prieraišumo mokymai, skirti besilaukiančioms ir neseniai pagimdžiusioms moterims bei jų partneriams tikslu sukurti saugų ir stiprų ryšį tarp mamos ir kūdikio.
Taip pat socialinio darbuotojo pareiga yra pagalbos šeimai procese bendradarbiauti su kitomis socialinėmis institucijomis – sveikatos priežiūros, švietimo, socialinių paslaugų įstaigomis, seniūnijomis, o ginant vaiko teises – kreiptis į savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, kuris priima sprendimus – atskirti vaiką nuo šeimos, ar ne. Atlikti visoms funkcijoms reikalingos specialios žinios ir įgūdžiai ir dėl to visi socialiniai darbuotojai, teikiantys paslaugas socialinės rizikos šeimoms, yra aukštosiose mokyklose įgiję socialinio darbo ar socialinės pedagogikos kvalifikaciją. Socialinio darbuotojo profesiją renkasi humanistinėmis vertybėmis besivadovaujantys žmonės.
Panagrinėjus šalies savivaldybių socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, įvardijamas aktualijas matyti, kad akivaizdžiai trūksta glaudaus ir geranoriško tarpinstitucinio bendradarbiavimo: socialinis darbuotojas dažnai lieka vienas su socialinės rizikos šeimos problemų sprendimu, prisiima atsakomybę vertinti riziką vaikams pasilikti šeimoje, rajonų savivaldybėse nėra pakankamos socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūros, kad šeimos nariai būtų nukreipti gydytis nuo priklausomybių, įveikti krizę.
Siekiant socialinio darbo tikslų, socialiniam darbuotojui sunku klientui atstovauti teisėsaugos, sveikatos priežiūros įstaigose, bankuose ir panašiai, nes minėtų institucijų atstovai, pagal galiojančias asmens duomenų teisinės apsaugos nuostatas, nesuteikia informacijos apie klientą“.
