Kaip žmogus gali labiau mėgti karinius batus, rikiuotę, maistą iš katiliuko, o ne paprastą ir ramų civilio gyvenimą? Juk ant kupros nešant vis didesnę metų naštą turėtų norėtis ramybės, stabilumo ir poilsio.
Tokius vaizdinius į šipulius daužo Krašto apsaugos savanorių pajėgų vyriausiasis puskarininkis seržantas majoras Darius Masiulis – žmogus, prieš du dešimtmečius iš šauktinių gretų atsidūręs pas karius savanorius ir čia likęs.
Šiandien D.Masiulis – tiesioginis pagrindinio Savanorių pajėgų vado padėjėjas, vyriausiasis puskarininkis. Kai paklausiu, ar jį galima būtų vadinti savotišku puskarininkiu ombudsmenu, jis tik šypteli. Nes puskarininkiai – tai ta bene pagrindinė kariuomenės dalis, kuri vadų vizijas ir planus verčia realiais karių žingsniais ir darbais.
Nesugebės viršila ar seržantas eiliniams paaiškinti genialių idėjų – ir liks jos tik gerais norais. O kariuomenėje to negali būti pagal apibrėžimą. Būtent tai ir atlieka puskarininkiai, dirbantys savotiškais „vertėjais“.
Savanorių pajėgose – beveik penki šimtai puskarininkių ir tūkstančiai kareivių. Darius Masiulis sako, kad šiandien – tai gyvas kolektyvas, kuris keičia pareigas tarp skirtingų dalinių, kyla karjeros laiptais. Vaizdas „iš viršaus“ gerokai skiriasi nuo to, kurį būtume matę iki 2003-iųjų, kol Krašto apsaugos savanorių pajėgos buvo savarankiškas struktūrinis vienetas ir visi, dirbantys su kariais savanoriais, buvo gana sėslūs.
Todėl ir kasdieniai Dariaus klausimai apima daugybę skirtingų kolegų gyvenimo sričių – kas mokosi naujų žinių ar tobulina turimus įgūdžius, kas ugdo eilinius, kokie tarnybos rūpesčiai, motyvacija, socialiniai reikalai ar net asmeninio gyvenimo situacijos. Vienus tenka sveikinti, kitus – skatinti, trečius – paremti ar tiesiog išklausyti.
Nugalėjo noras būti arčiau žemės
1996-aisiais kaip eiliniam šauktiniui pasibaigusi privalomoji pradinė karo tarnybą, kurią atliko tuometiniame Pasienio policijos departamento Klaipėdos pasienio policijos kontrolės dalinyje, Dariui tapo lemtinga – gavęs pasiūlymą tapti profesinės tarnybos kariu sutiko ir buvo paskirtas į tuometę Tauragės apskrities teritorinės gynybos (vėliau – Kęstučio apygardos 9-oji rinktinė) savanorių rinktinę. Čia netruko užsibūti, nes vadų pastebėtas jau po metų atsidūrė Klaipėdoje, kur vėliau tapo pirmuoju rinktinės vyriausiuoju puskarininkiu.
Kaip šiandien pasakoja, dar prieš Lietuvai tampant NATO nare buvo kilusi mintis stoti į Lietuvos karo akademiją ir neakivaizdžių studijų metu tapti karininku, tačiau vadovybės pasiūlytos studijos JAV Seržantų majorų akademijoje, kurią baigė tarp 20 procentų geriausiai besimokiusių puskarininkių, padarė dar vieną karjeros vingį. Į Lietuvą Darius grįžo jau kaip į NATO narę, o 2005-aisiais vėl išvyko – šįkart į Vyriausiųjų jungtinių pajėgų Europoje vadavietę Monso mieste Belgijoje.
Ar šiandien, po dešimties metų, gailisi, kad karininko karjera liko ne jam? Į šį klausimą seržantas majoras turi gana paprastą atsakymą – karininkų duona yra planavimas, o puskarininkių – šių planų realus įgyvendinimas. Todėl posakį apie kiekvieną karį, norintį tapti generolu, vyriausiasis puskarininkis sakosi vertinąs tik kaip pokštą – puskarininkių tarnyba dažnai yra gyvesnė, nepalyginti dažniau susijusi su realiomis užduotimis, pasiruošimu joms ir vykdymu.
Būtent buvimas arčiau žemės, pasak Dariaus, yra bene pagrindinis skirtumas tarp dažnai greta dirbančių karininkų ir puskarininkių. Žinoma, abi grupės yra reikalingos ir būtinos, tačiau šiandien, po poros dešimtmečių, Savanorių pajėgų vyriausiasis puskarininkis sako, jog ir vėl rinktųsi šį kelią.
Dėmesys – net parduotuvėje
Pastaraisiais metais Darius sako išties jaučiąs ir pasikeitusį visuomenės dėmesį. Net parduotuvėje vis dažniau ne tik vaikai atsisuka, nusišypso ar net įdėmiai apžiūri kiekvieną aprangos detalę. Tai malonu, tačiau kartu parodo atsakomybę, kuri tenka kiekvienam kariui, – ne tik puikiai atlikti užduotis, bet ir po tarnybos būti pavyzdžiu savo aplinkoje.
Įvykiai Ukrainoje keičia ir kasdienę savanorių veiklą. Vadovybės sprendimu sparčiai gausėja savanorių gretos, todėl daugėja ne tik rankų, galinčių prisidėti prie atskirų uždavinių įgyvendinimo, bet ir atskirų sričių specialistų – tarp savanorių šiandien galima rasti visų profesijų atstovų: nuo dešimtmečius praktikuojančių gydytojų iki visai žalių studentų.
Savanorių pajėgose kas šeštas karys – moteris, tačiau kiekviena čia ateinanti dažnai visa galva pranoksta savo kolegas vyrus. Moterys ne tik turi aiškesnę motyvaciją, yra stropesnės, tačiau, o tai ypač svarbu karo tarnyboje, jas gerokai sunkiau palaužti morališkai. Dažnai būtent moterys sunkesnių išbandymų metu dalinyje yra tas rezervas, kuris nenuleidžia rankų ir net paprasta šypsena sugeba užvesti, atrodytų, jau visiškai išsisėmusius vaikinus.
Su savanoriais – įdomiau
Prisimindamas savo karjeros laiptelius srž. mjr. Darius Masiulis užtikrintai teigia, jog bene įdomiausias darbas – kuopos vado. Ypač tais atvejais, kai kuopa įsikūrusi kuriame nors iš mažesnių šalies rajonų centrų. Tada dalinio vadui tenka ne tik atsakomybė ruošti savo karius, bet ir rajone atstovauti visai kariuomenei, bendrauti su savivaldybės pareigūnais, pagrindinių įstaigų, teisėsaugos, priešgaisrinės pagalbos, sienos apsaugos ir kitais šakiniais specialistais.
Lygindamas Lietuvos savanorių patirtį su kitų šalių Darius atkreipia dėmesį, jog Lietuvos pasirinktas savanorių integravimo į kariuomenę modelis išsiskiria itin dideliu įsitraukimu į reguliariosios kariuomenės veiklą – dalyvaujama misijose, prisidedant ir vykdant bendras pratybas.
Tuo metu mūsų kaimynų estų savanoriai orientuojasi labiau vien tik į šalies teritorinę gynybą. Visiems žinoma JAV nacionalinė gvardija būna pirmoji, kuri pasitelkiama stichinių ar kitokių civiliams gyventojams iškilusių masinių nelaimių atvejais. Panašiai savo savanorius mato ir mūsų kaimynai danai, latvių pasirinktas modelis jau artimesnis mums, o štai lenkai iš viso dar tik svarsto apie savanoriškos karinės tarnybos galimybę.
Žinoma, Lietuvoje savanorių pajėgų reikšmė įtvirtinta prieš Lietuvai tampant NATO nare. Būtent 2003-iaisiais KASP tapus sudėtine Sausumos pajėgų dalimi pasikeitė uždaviniai, keliami savanoriams. Tuo metu ir nuspręsta susitelkti į kolektyvinės gynybos užduotis, ekspedicines pajėgas, o šalies gynybai ruoštis kartu su karinio bloko kolegomis. Todėl tada savanorių pajėgos gerokai sumenko (nuo 10 iki 5 tūkst. karių).
Šiandien, kai geopolitinė padėtis ir kariniai konfliktai Gruzijoje, Ukrainoje akivaizdžiai parodė, jog pavojus visai realus, sugrįžtama prie modelio, kai šalies gynybos uždavinys sutelkiamas mūsų pačių rankose: ir modernių Sausumos pajėgų pėstininkų, ir savanorių, ir sąjungininkų, ir kitų kariuomenės padalinių, ir, svarbiausia, – sąmoningos visuomenės.
