Bus atstatyti prieš šimtmetį čia stovėję puošnūs Palangos kurorto vartai, pakeistas alėjos grindinys, įrengti senoviniai šviestuvai, pastatyti suoliukai su galbūt ant jų sėdinčiomis bronzinėmis grafaičių skulptūromis(!), įrengtas fontanėlis. „Tai bus naujas traukos taškas, papildantis jau sutvarkytą erdvę prie kurhauzo ir Palangos koncertų salės“, – sako kurorto meras Šarūnas Vaitkus.
Tuo reikėtų tik džiaugtis, kaip ir pagerėjusiu užsieniečiu atvykimu į kurortą – numatomi nauji skrydžiai į Palangą iš Varšuvos, Maskvos, Minsko, Londono, kartu su esamais iš Danijos, Norvegijos, Latvijos. O kur dar naujoji autobusų stotis. Kažkada kalbėta ir apie tramvajų iš Klaipėdos, bet kol kas dar nieko konkretaus.
Vis dėlto, yra senų bėdų, galinčių sugadinti palangiškių ir jų svečių gyvenimą. Pasakysiu tiesiai, bet gal ne visai šviesiai: tai sezono metu nežmoniškas triukšmas vakarais Jono Basanavičiaus gatvėje, kur garsu lenktyniauja vos ne visos čia esančios kavinės ir restoranai. Net ir viduržiemį – šių Naujųjų metų naktį Basanavičiaus gatvėje netilo rusiškos(!) estrados „hitai“. Žinau žmonių, kurie išgirdę tokią muziką, specialiai nėjo į restoranus, geriau šalo gatvėje...
Jaučiu, tuojau išgirsiu „pasipiktinusių“ šio teksto skaitytojų balsus: klausyk, seni, jei nepatinka tas triukšmas, į Palangą nevažiuok, rinkis Preilą ar Pervalką, ten bus ramiau. Tačiau ką daryti palangiškiams, bent puskilometrio atstumu nuo šios gatvės gyvenantiems žmonėms, taip pat ir vasarotojams, čia apsistojusiems ir vasaros naktimis neužmiegantiems nuo Basanavičiaus triukšmo? Net dailininkai, apsistoję Dailininkų kūrybos namuose – gana toli nuo triukšmo šaltinių, irgi girdi tuos vakarinius ir naktinius „koncertus“.
Kažkada padariau tokią išvadą: restoranų savininkų pinigų alkis, yra, matyt, tiesiai proporcingas muzikos garsumui. Kuo garsiau plyšauja garsiakalbiai, tuo labiau jų savininkui reikia pinigų. Kadangi pinigų visiems labai reikia, tai ir muzika klykia labai garsiai.
Nesvarbu, kad už dvidešimties metrų yra kita kavinė, ir jos savininkas irgi laikosi tokių pačių klientų viliojimo principų. Kitapus gatvės – dar viena kavinė ar kaip Palangoje mėgstama sakyti – saliūnas, ten irgi tokia pati garso pekla. Vakare į šventą karą dėl klientų įsijungia „gyvosios pajėgos“ – dažniausiai iš Rusijos atvykę muzikantai, kurie padidina garsumą dar kelis kartus.
Paprastam žmogui, užklydusiam į kurortą, lieka tik dvi galimybės: rinktis nežmoniškai garsią užeigą arba labai garsią, antroji, taip išeitų, yra lyg ir žmoniškesnė.
Pavyzdžiui, Italijoje, kur nors Venecijos aplinkinių kurortų gatvėse irgi netrūksta muzikantų, įsitaisiusių visai netoli vienas nuo kito. Šalimais esantys muzikantai groja (tačiau ne triukšmauja) ne vienu metu, bet paeiliui, tarytum varžytuvėse – kas geriau. Paprasta ir prasminga. Vieni kitiems netrukdo, visi sutelpa, palyginti, nedideliame plote, ir netgi paploja vieni kitiems.
Kodėl tokio paprasto ir racionalaus sprendimo nesugalvoti Palangoje? Čia, žinoma, iniciatyvos turėtų imtis patys muzikantai arba jų darbdaviai. Tik įvedus tokį „pamaininį“ muzikavimą centrinė jūros gatvė taptų nors truputėlį panašesnė į Europą, o ne į čigonišką balaganą.
Jeigu tokio sprendimo – jam reikia turėti nors šiek tiek muzikinės ir apskritai kultūros, nepavyktų realizuoti, tada miesto valdžia turėtų imtis jau administracinių priemonių: leisti muzikuoti tik uždarose patalpose, netrukdant kitiems pramogų industrijos dalyviams. Tuomet irgi būtų šiokia tvarka ir bent minimali kultūra.
Po dešimtos ar vienuoliktos valandos vakaro visi atvirame ore grojančių muzikantų, taip pat muzikos įrašų koncertai turėtų baigtis. Tai irgi kultūros ženklas. Beje, Niujorke už restoranų keliamą triukšmą – suprantama ir garsią muziką, gali būti paskirta 24 tūkstančių dolerių bauda. Jeigu Lietuvoje būtų įteisinta kad ir dešimt kartų mažesnė, tvarka ir kultūra, matyt, greitai sugrįžtų į Palangos ir ne tik jos gatves.
Ir dar. J.Basanavičiaus gatvė graži savo grindiniu, to nenuneigsi, bet deja ne antžeminiu vaizdu. Čia daug tuščių erdvių, kuriose vasara įsikuria abejotinos kokybės atrakcionai arba gatvėje vis neišnykstantys kioskai kioskeliai, amžiams užmigęs senojo viešbučio mūrelis, likęs ne vienas aptriušęs medinukas, pagaliau lyg ir Kauno kunigų seminarijai paskirtas, bet neprižiūrimas pastatas visai netoli jūros.
Kita vertus, čia statyti naujus ar atstatyti senus pastatus mažai kas ryžtasi, nes nežaboto triukšmo zonoje norinčių gyventi ar net laikinai apsistoti mėgėjų tiesiog nėra. Jau ne viena Palangos valdžia kariavo su tuo restoraninės muzikos triukšmu, bet viskas pasibaigdavo tuo, kad esą nieko negalima padaryti tiems triukšmadariams.
Ir pabaigai. Sakysite, kad viduržiemį kalbėti apie vasaros atostogas kažin ar tinka. Betgi žmonės jau pradeda jas planuoti. Koks bus jų poilsis Palangoje, žmonės turėtų žinoti, o valdžia galvoti jau dabar. Beje, ar naujojoje Palangos koncertų salėje, skambant Mozartui, tarkim, Mažajai nakties muzikai, arba išėjus per koncerto pertrauką į lauką, nesigirdės čia pat bildančių „bumčikų“? Tuomet Palangai jau būtų visiškas konfūzas.
