Idealizmas pasiekė viršūnę – jis buvo beribis, kaip ir pati laisvė.
Idealistai, o ne lūkuriuojantys prisitaikėliai sprogdino visus barjerus, po pusės amžiaus plikomis rankomis nuplėšę kalėjimo spynas.
Išdavikės stenogramos atskleidžia šiurkščią tiesą – komunistų vadovas Algirdas Brazauskas ir jo stovyklos deputatai likus pusdieniui iki nepriklausomybės paskelbimo net nenutuokė apie šio istorinio dokumento rengimą.
Rytinio posėdžio metu deputatui Aurimui Taurantui paklausus, ką A.Brazauskas mano apie penkis pagrindinius dokumentus, kuriuos parengė Sąjūdžio programą remiantys politikai (tarp jų buvo ir Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, tą pačią dieną pakoreguotas ir pavadintas aktu), pretendentas į parlamento pirmininko postą išspaudė, jog nėra su jais susipažinęs.
Atsargūs komunistų lyderiai tūpčiojo vietoje – tai liudija A.Brazausko interviu likus 2-3 mėnesiams iki išstojimo iš SSRS, kuriuose jis aukština sovietų kariuomenę ir veja šalin bet kokias drąsesnes mintis apie nepriklausomybę.
1990 metų sausio 30 dieną posėdžiaujant Aukščiausiosios Tarybos įsteigtai Komisijai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui rengti, A.Brazauskas ragino beatodairiškai neskelbti laisvės, baugindamas ekonomikos krachu, badmečiu ir kitomis baisybėmis. Justas Vincas Paleckis siūlė nepramušinėti sienos kumščiais.
Su jais karštai ginčijosi sąjūdininkas Romualdas Ozolas: „Jei nepasieksime, kad Lietuva išsilaisvintų, tai galėsime pasakyti, kad mes nusikaltome“.
Vieni baugino apokalipse, baimindamiesi, jog nepriklausomybė juos nušluos į politikos sąvartyną, o kiti buvo pasiryžę sudegti laisvės liepsnose – likimas mums nusišypsojo ir atvedė į valdžią antruosius.
A.Brazausko ir jo bendraminčių planas derybomis išsikovoti nepriklausomybę būtų sužlugęs – Kremliaus šeimininkai net nesileistų į kalbas, ką parodė 1991-ųjų sausis ir daugelis kitų įvykių.
Metų metus tęstųsi tragikomiškas gumos tempimas: mes jiems raštą, jie mums – špygą, kol mūsų atsarguoliai iškeltų rankas į viršų: stengėmės, neišėjo, būkime realistai.
Lietuva liktų tampriai susaistyta su SSRS arba pervadintu dariniu – geriausiu atveju turėtume ne laisvę, o platesnį savarankiškumą.
Idealistinė srovė laikui bėgant sunyko. Naujieji tautiniai lyderiai pralaimėjo kovą su goduliu, paskendo intrigose.
Nepaisant to, Lietuvai pasisekė, kad Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją ir kitomis lemtingomis dienomis šalies laivą per bangas vedė drąsios tautos palaikomi drąsūs žmonės, nesiderėję dėl laisvės ir dėl jos nesilankstę.
Jei istorija pasikartotų, laisvę išgelbėtų pasišventusieji, o ne laukiantys, kaip viskas pasibaigs.
