Kas sukėlė tokį susidomėjimą, kodėl skaitytojai knygynuose susirašydavo į eiles, kad atėjus naujai knygų siuntai, būtų tikri, jog ją gaus? Knygos autorė sako, kad jai pačiai buvo netikėtas toks knygos populiarumas. „Manyčiau, kad kalčiausias čia pats Vytautas Landsbergis, kurio patriotinis šventeiviškumas labai kontrastavo su jo sovietmečio gyvenimu, kai jis buvo gerai prisitaikęs, patogiai įsitaisęs ir valdžios popinamas.“
R.Janutienė spėja, kad daug prie knygos populiarumo prisidėjo ir tai, kad Landsbergiai, nepaisydami gyvų jų gyvenimo liudininkų, gana įžūliai kraipė tikruosius savo biografijų faktus, labiausiai – nutylėdami tai, kas svarbu.
„Pavyzdžiui, niekada nebuvo sąžiningai papasakota V.Landsbergio-Žemkalnio grįžimo iš Australijos A.Sniečkaus asmeninėn globon epopėja“, – svarsto R.Janutienė. Jūsų dėmesiui – įdomiausios šios istorinės knygos ištraukos. Kas bus, kai mirs Landsbergis?
(....) Vytauto Landsbergio artimasis ratas Sąjūdžio pradžioje – Virgilijus Čepaitis, Algimantas Čekuolis – buvo KGB agentai. Ryškūs ir aktyvūs. Būtent jie padarė viską, kad šis lyg ir blankus, lyg ir neryžtingas, bet labai ambicingas sovietmečio lepūnėlis taptų pagrindiniu Sovietijos pertvarkos žmogumi. Pasakykite, vaikučiai, kas sugriovė Sovietų Sąjungą? Gorbačiovas su Landsbergiu!
Landsbergio išstūmimas į pirmąsias Sąjūdžio gretas buvo įspūdinga Čekuolio operacija, ir tik jis gali pasakyti, su kuo dėl to tarėsi. Landsbergis neabejotinai buvo pasirinktas gerai jį pažįstančių žmonių, o tarp Sąjūdžio iniciatorių tokių buvo mažai. Jis nepriklausė prie tų bruzdėtojų, kurie Sąjūdžio gimimo išvakarėse, vos Michailui Gorbačiovui ištarus burtažodį „perestroika“, iškart lėkė pas draugus kitaminčius ir sakė: „Darom!“ Landsbergis tuo klausimu buvo nusiteikęs skeptiškai.
„Ar tu tai žinojai?!“ – sykį manęs paklausė vienas jauniausių Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų Alvydas Medalinskas ir gudriai prisimerkęs papasakojo visiškai pribloškiamą istoriją apie V. Landsbergio atsiradimą prie Nepriklausomybės ištakų.
„Tai bent, ar ne?“ – džiaugdamasis mano nuostaba kikeno pirmasis Landsbergio ginklanešys, paliudijęs, kad šito Landsbergio į Sąjūdį niekas nekvietė, nes šitas Landsbergis laisvai Lietuvai jos priešaušryje galimybių nedavė. Dar labiau nei KGB bylos Landsbergį kompromituotų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdžių protokolai. Tuos archyvus irgi iškart pasirūpinta išgabenti iš Lietuvos, kai tik Landsbergis gavo valdžią. Manoma, kad posėdžių garso įrašai iškeliavo į Kanadą kartu su ištikimąja Landsbergio Sąjūdžio laikų sekretore Onute. Išvažiavo ir dingo... Jei atsirastų ir būtų paviešinti, Landsbergis gal ir nebūtų toks drąsus kalbėti Vasario 16-osiomis iš Signatarų namų balkono (...)
Baisi KGB majoro Tiščenkos-Gulbino pasaka
Vytautas Landsbergis ir jo kariauna į KGB agentus žvelgia selektyviai. Jie, pavyzdžiui, turi KGB agentą, su kuriuo atvirai broliaujasi, – Algimantą Čekuolį. Šitas charizmatiškas pasakotojas padėjo Landsbergiui užvaldyti Sąjūdį. Tačiau po Vilnių vaikšto ir daug „blogų“ saugumiečių. Vienas jų yra Vladas Gulbinas. Tai, kad jis turi ir antrą, tikriausiai prigimtinę, Tiščenkos pavardę, man pasakė legendinis disidentas Antanas Terleckas.
„Vyresnysis leitenantas Tiščenka po kelis kartus skambindavo į teatrą, kad mane kas nors nuolatos stebėtų“, – pasakojo Terleckas apie sargavimą Operos ir baleto teatre. Tame pačiame teatre dirbo ir Gražina Landsbergienė, tačiau KGB prievaizdas Tiščenka jos neskriaudė. Priešingai – globojo ir, jo paties liudijimu, buvo pelnęs visišką šeimos pasitikėjimą. Turint galvoje šeimos išoriškai skleidžiamą didybę, labai tikėtina, kad ponia Gražina pro Terlecką tais laikais praeidavo kaip pro baldą. Kažkoks budėtojas.
Valdžios priešų ir jų globotinių – Terlecko ir Landsbergių buvimas fiziškai greta, bet labai skirtingomis sąlygomis, anoje Lietuvoje – ne vienintelis toks epizodas, demaskuojantis šios šeimos dviveidiškumą. Lygiai taip pat Vytautas Landsbergis-Žemkalnis tarpo greta kito disidento – Mindaugo Tomonio, kurio abu memuaruose nė neprisimena, nes juk tada nebus taip patogu perrašyti savo gyvenimo trajektorijas.
Tipiška televizijos detektyvų fabula: klastuolis nugalabija herojų, kad pavogtų jo tapatybę. Tik šiame realiame gyvenime galabijo, persekiojo valdžia, o jos mylimukas, pasikeitus aplinkybėms, drąsiai dėjosi didvyriu... Kai susipažinau su tuo Tiščenka, jis jau seniai nebebuvo Operos ir baleto teatro kuratorius iš KGB ir prisistatydavo Gulbinu. „Čiaaa Gulbinas, ponia Rūta... Noriu tamstai pasakyti...“ – vos tik išgirstu tą iš telefono sklindantį balsą, imu iškart spėlioti, kiek jis šiandien įgėręs.
Tą žmogų nepriklausomos Lietuvos gyvenimas turėjo visiškai išmušti iš vėžių. Dar visai neseniai pačios gražiausios primabalerinos buvo priverstos šypsotis ir kęsti jo draugystę tol, kol jam tai pabosdavo. Ir staiga visas dėmesys išsisklaido kaip dūmas. Tik keliolika pasižadėjimą talkininkauti sovietų slaptajai tarnybai pasirašiusių, bet pamiršusių prisipažinti agentėlių išliko pagarbūs...
Apie Gulbiną, visų muzikuojančių, šokančių ir dainuojančių Vilniaus menininkų „kuratorių“ su KGB leitenanto, vėliau ir majoro, antpečiais pasakojamos istorijos yra tapusios vyresniosios kartos Vilniaus menininkų tautosaka. Pavyzdžiui, jei Gulbinas važiuodavo drauge traukiniu į gastroles, dėl ataskaitų palankumo patys garsiausi Lietuvos tenorai ir sopranai su juo broliaudavosi visą kelią... Jam dainuodavo, drauge gerdavo.
Gulbinui, kiek jį pažįstu, turėjo patikti, kad pasaulinį vardą turintys menininkai jam rodo išskirtinį dėmesį. Suprask, kiekvienam talentui yra stogas su KGB majoro antsiuvais.
Tačiau kai pradėjau aktyviau reikštis kaip žurnalistė, Gulbino saulelė jau buvo vakarop. Poreikis atsigerti liko, o štai žvaigždžių dėmesys atslūgo. KGB majoras pats piršdavosi į kompaniją dabar jau politikams, žurnalistams vis siūlydamas papasakoti pikantiškų istorijų apie buvusius ganomuosius, kurių atsivertimas į didelius nepriklausomos Lietuvos patriotus jį linksmino.
Labiausiai jis mėgdavo pasakoti apie bendravimą su Valstybinės konservatorijos profesoriumi Landsbergiu, o ypač su jo žmona – Operos ir baleto teatro akompaniatore Gražina Ručyte.
Apie ją tuomet žurnalistai žinojo mažai. Tik kartais kaip anekdotą pasakodavo, kokia griežta būdavusi savo vyrui. Žinoma, kol profesorius nenuėjo į valdžią. „Vytuk, cigaretę...“ – velionis Algis Žukas, žurnalistas, šitą frazę pasakydavo kaskart, kai Landsbergis parlamente imdavo rodyti valdžią. Ta frazė neva iliustruodavo pirmosios valstybės poros santykius sovietmečiu. Cigaretės būdavusios būtinai „TU-134“, sovietinio keleivinio lėktuvo markės pavadinimo. Landsbergiai sovietmečiu buvo dideli keliauninkai – Prancūzija, Australija, Indija jiems buvo pasiekiama taip pat kaip visiems likusiems – sovietinis Taškentas. (...)
Istorija man žinoma. Netrukus Gulbinas eis pas Zvezdenkovą ir tremtinei Ručytei prasivers geležinė Sovietijos uždanga į Australiją... 99,9 proc. Sovietų Sąjungos gyventojų sąmonėje Australija, Amerika, Prancūzija buvo tokios pat nepasiekiamos kaip Alisos stebuklų šalis anapus veidrodžio. Rusiškai – „zazerkalje“, pasaulis už veidrodžio atspindžio. Ar jis išvis yra? Landsbergiai turėjo galių į tą pasaulį įžengti.
Posovietiniam žmogui, kuris kasdien interneto portaluose mato kelionių agentūrų reklamas, Landsbergių kelionių geografija nedarys įspūdžio. Dabar jau tik turėk už ką. Tuomet vien pinigų neužteko. Ištisos kartos gimė, užaugo ir mirė taip ir negavusios įsitikinti, kad gyvybė už geležinės uždangos egzistuoja. Ten pasiganyti būdavo išleidžiama nenoriai, ir tik įrodžius lojalumą bei sovietinių pažiūrų tvirtumą.
Mano mėlynajame lagamine buvo toks dokumentas, kuriame išvardytos Gražinos ir Vytauto Landsbergių, senolio Žemkalnio kelionės sovietmečiu. Daugybė kelionių: į Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Australiją, Angliją, Indiją... Jie patys surašinėjo savo maršrutus visokiose anketose – jas radau prie įslaptintų dokumentų, pagrindžiančių būtinybę jiems skirti dar daugiau sovietinių privilegijų. Garbės vardai ir mokslo laipsniai, garantuojantys didesnes algas ar pensijas.
Pradžia. Tęsinys – pirmadienį
