Kas sukėlė tokį susidomėjimą, kodėl skaitytojai knygynuose susirašydavo į eiles, kad atėjus naujai knygų siuntai, būtų tikri, jog ją gaus? Šiandien – trečioji populiarios knygos ištrauka.
Dar kartą grįžkime į įvykio laiką ir vietą. Laikas – vokiečių okupuotas Kaunas. Vieta – Landsbergių namas Kaune ir vila Kačerginėje. Vitaitės slapstomos Kaune. Tačiau ne vien jos! Kačerginėje kartu su Vytauto Žemkalnio sūnumis prieglobstį rado vokiečių medžiojami žydai!
Keblu, nes tų namų šeimininkas tuo tarpu Vilniuje tebėra vyriausiasis architektas. Tik dabar jo viršininkas jau ne Juozas Vitas. Šiam, nepaisant didelės bravūros, teko lįsti į pogrindį. Todėl dabar Žemkalnio viršininkas yra vokiečių gebitskomisaras (apygardos komisaras), ir juodu planuoja naują Vilnių, Ostlando (Rytų krašto) provincijos centrą.
Pareigų dar padaugėjo, kai 1941 m. birželio 23-iąją toks Leonas Prapuolenis paskelbė apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir atskleidė laikinosios vyriausybės sudėtį. Ministras pirmininkas – Juozas Ambrazevičius. Ir ką gi jis įvardija komunalinio ūkio ministru? Vytautą Žemkalnį – raudonojo Vito Vykdomojo komiteto vyr. architektą!
Vyriausybę sudarė Lietuvos aktyvistų frontas – LAF, turėjęs tikslą „nedelsiant ir iš pagrindų atlikti lietuvių tautos ir žemės išvalymą nuo žydų“. O čia – LAF’o atsišaukimas iš Berlyno „Brangūs vergaujantieji broliai“, kurio antrajame punkte sakoma: „Tuojau reikalinga suimti vietinius komunistus ir kitokius Lietuvos išdavikus, kad nei vienas neišvengtų atpildo už savo veiksmus. Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą.“
Dabar pasvarstykime, ar tasai LAF būtų Žemkalnį pasirinkęs, jei vyrai būtų žinoję apie Vito vaikus Landsbergių rūsyje Kaune ir žydus, radusius prieglobstį Kačerginėje? Viena laimė, kad tarp dviejų Žemkalnio tapatybių buvo tie 100 km, kuriuos jis nesunkiai įveikdavo savo mersedesu...
Sovietinei valdžiai rašytoje anketoje Žemkalnis pareigas Ambrazevičiaus vyriausybėje nutylėjo. Nurodė, kad beveik visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį buvo vyriausiasis architektas. Kodėl? Žemkalnį ministru paskelbęs LAF veikėjas Prapuolenis buvo vienas iš septynių Lietuvos politinių veikėjų, kurių MGB (būsimoji KGB) pagal specialų planą ieškojo pokario metų pabėgėlių iš Sovietijos stovyklose. Generolą Petrą Kubiliūną, kitą iš to sąrašo, tokiam suktam sovietų žvalgui Aleksandrui Slavinui pavyko pagrobti. Prapuolenio – ne.
Pokario metais Žemkalnis kaip tik tose dipukų (perkeltųjų asmenų) stovyklose darė karjerą, tad ne kartą garsiai samprotauta, ar galėjo Žemkalnis prisidėti prie tų gaudynių. Slavino memuarai išteisina Žemkalnį nuo įtarimų dėl Kubiliūno, tačiau buvo dar šeši ieškomieji...
Kita vertus, Slavinas galėjo ir nutylėti Žemkalnio indėlį už atlygį. Toks sutapimas: Žemkalnio sūnui Vytautui Landsbergiui valdant nepriklausomą Lietuvą Slavinams buvo sudarytos puikios sąlygos laiku pasitraukti iš šalies ir dar išparduoti Kaune turimą nekilnojamąjį turtą.
Grįžkime į vokiečių okupacijos metus. Antifašistinio komunistų pogrindžio organizatoriaus bičiulis Žemkalnis – fašistuojančios vyriausybės ministras ir Vilniaus magistrato vyr. statybininkas, turintis gerus ryšius su gebitskomisaru! Vilnius abiem vyrams – Žemkalniui ir tam vokiečiui gebitskomisarui, regis, susižavėjimo nekėlė. Apšiuręs, nusmurgęs, kaimiškas, skurdus, apgyventas atsilikusių žmonių, kurių dauguma neturi vandentiekio ir kanalizacijos.
Žemkalnis gavo pavedimą rengti naują Vilniaus generalinį planą. Vladislovo Mikučianio vertinimu, Žemkalnis planavo Vilnių ne kaip valstybės sostinę. „Bent jau referatuose nebuvo užuominos apie tai, kad Vilnius bus Lietuvos sostinė, greičiau Vilnius ir Lietuva turėjo įeiti į Didžiosios Vokietijos „Ostreich“ sudėtį“, – rašo Mikučianis, ištyrinėjęs Žemkalnio su pavaldiniais palikimą. Lietuvos patriarchu Sąjūdžio laikais pavadintas Žemkalnis modeliavo Lietuvą kaip nacistinės imperijos provinciją?
Gal todėl, kad pokyčius būtų galima planuoti kaip karinę operaciją, Žemkalnis gebitskomisarą įtikino, kad reikia pagaminti tikslų Vilniaus maketą iš gipso. Vilnių reikėjo fiziškai išmatuoti – kiekvieną sieną, gatvės posūkio kryptį ir kampą. Titaniškas darbas, kuriam reikia nemokamų darbo rankų!
Žemkalnis jų rado. Jis parodė gebitskomisarui į žydus iš Vilniaus geto. „Pastatų apmatavimams reikėjo daug žmonių. Visgi V. Landsbergiui5 pasisekė įtikinti vokiečių valdininką, kad šiems darbams iš geto būtų išleidžiami visi darbingi žydai“, – rašo Mikučianis. O ką? Juk žydai tą miestą statė, net vadino Šiaurės Jeruzale... Vilniaus namelius iš gipso liejo daug žydų architektų. Jų pirštais buvo atkartotas kiekvienas miesto reljefo nelygumas. Galiausiai maketas buvo pastatytas gebitskomisaro rūmuose, dabartinėje Prezidentūroje, Baltojoje salėje. „Buvo padėkota už atliktą darbą ir duotas įsakymas žydus, dirbusius prie maketo, sušaudyti. Įsakymas buvo įvykdytas.“
Savo atsiminimuose Žemkalnis suskaičiavo visus, kurie, vokiečiams užėjus, patikėjo gyvybę jam ir jo artimiesiems: „Mano sesers Jadvygos (gyd. Gurevičienės) bute, spintoje (tikrąja to žodžio prasme), gyveno jos vyras – daktaras Leonas Gurevičius (žydų tautybės), o Kačerginėje (mano vasarnamyje) gyveno mūsų „tarnaitė“ Barbutė (Bela Rozenberg), pabėgusi iš geto Vilijampolėje, dr. F. Gurvitz (Gurvičienės) dukrelė, jaunesnysis mano sūnus Vytulis ir vyresnysis Gabrielius – „Aušros“ gimnazijos septintokas, vos 15 metų bernaitis, dirbęs pogrindyje.“
Vito pogrindyje? Gurevičius, Gurevičienė, Gurvitz, Rozenberg...
Atrodo, lyg Landsbergiai būtų įėję į tą būrį drąsuolių, rizikavusių gyvybe ir slėpusių mirtiname pavojuje atsidūrusius žydus. Kaune tikrai buvo tokių žmonių, per kurių namus keliavo iš geto pabėgę žmonės, bet čia mes turime kitą atvejį. Čia –šeima. Sesers vyro giminė. Landsbergiai slėpė šeimos narius. Tuo galima įsitikinti truputį panaršius internete. Gurevičius (Gurvitz), ponios Fruma Gurvitz ir Bela Gurvitz-Rozenberg yra giminystės ryšiais susiję žmonės.
Leoną Gurevičių savo namuose slapstė ir Landsbergių kaimynai – Sofijos Čiurlionienės šeima. Jau paaugęs Vytulis pasinaudos ta draugyste kurdamas sau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žinovo vardą. Gavęs prieigą prie Čiurlionienės asmeninio archyvo, jis išleido jos laiškus atskiru leidiniu dviprasmišku pavadinimu: „M. K. Čiurlionis. V. Landsbergis. Laiškai Sofijai“. Čiurlionio ir Landsbergio pavardės išspausdintos to paties dydžio šriftu.
O dėl Gurevičių-Gurvičių giminės, tai mes ją dar sutiksime Landsbergio šeimos aplinkoje sovietmečiu. Vienas jų taps sovietinės cenzūros įstaigos – Glavlito – vadovu Vilniuje. Odiozinis veikėjas. Privers Antaną Vienuolį „Puodžiūnkiemį“ perrašyti klasių kovos dvasia.
O kas ta Barbutė? Landsbergis savo politinėje biografijoje nuo jos kažkodėl atsiribojo: „1944 m. pavasarį į Jos (Landsbergio motinos. – R. J.) privatų akių kabinetą atėjo iš Kauno geto gydytoja F. Gurvičienė, ligi tol ne kažkiek ir pažįstama, ir paprašė priglausti dukrelę.“ Barbute buvo laikinai pervadinta tos „ne kažkiek ir pažįstamos“ gydytojos Frumos Gurvitz duktė Bela Gurvitz-Rozenberg.
Jau gerokai vėliau, kai Landsbergis staiga atsidurs politiniame olimpe, kažkuri Gurvičių-Rozenbergų giminės moteris garsės savo galimybėmis atidaryti aukščiausių Vilniaus valdžios vyrų duris. Pusseserės valdo!
Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais Landsbergiai-Žemkalniai buvo pagerbti kaip Pasaulio teisuoliai. Nors visuomet buvo burbančių, kad pagerbiamas asmuo buvo labai arti tų, kurie žydus šaudė. Šiaurės Jeruzalė vokiečių ir tautiškai nusiteikusių lietuvių pastangomis per kelerius šio karo metus tapo masine žydų kapaviete.
