Pirmasis ant privilegijų eskalatoriaus stojo vyriausias – Vytautas Žemkalnis. Tepraėjo ketveri metai, kai jis pasitraukė iš laisvos ir demokratiškos Australijos į sovietinę, autoritariškai Antano Sniečkaus valdomą Sovietų Lietuvą, ir 1963 m. jau štampuojamas LSSR fiktyvaus parlamento – Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas apie garbės rašto teikimą Žemkalniui.
Už ką? Už „vaisingą darbą vystant architektūrą“. Per trejus metus ėmė ir išvystė? Gal, bet ta „garbė“ pagrindė Žemkalniui tekusias malones, pavyzdžiui, vilos Kačerginėje sugrąžinimą šalyje, kurioje privati nuosavybė buvo draudžiama.
Praėjo dešimt metų, ir 1973 metais Sniečkus pasirašė dar vieną – dar kietesnį teikimą. LSSR kultūros ministerijos Paminklų konservavimo instituto vyr. specialistas Žemkalnis bus LSSR nusipelnęs architektas! Jam į nuopelnus įrašyta aktyvi veikla „Žinijos“ draugijoje... Švietė darbo liaudį!
Vytautas Landsbergis memuaruose tų laikų savo tėvą vaizduoja kaip kovotoją... „Apie mano tėvą per dešimtį metų susibūrė neformali architektų grupė. Tai buvo žmonės, kurie visuomet galėjo pasirašyti pareiškimus, protestus, nusiųsti papildomus straipsnius arba surinkti fotografijas, kaupti dokumentaciją, parengti visą bylą su protestu.
Pirmas jo straipsnių redaktorius dažniausiai būdavau aš. Kolegos architektai išsirūpino, kad sulaukęs 80-ies mano tėvas gautų oficialų Nusipelniusio architekto garbės vardą, kuris tais laikais ir viešą žodį darė svaresnį, autoritetingesnį.“
Koks pagudravimas... Atimti laurus iš Sniečkaus ir atiduoti juos kažkokiems architektams...
„Už žymius nuopelnus lietuvių tarybinės architektūros srityje suteikti Lietuvos TSR kultūros ministerijos Paminklų konservavimo instituto vyriausiajam specialistui drg. V. Žemkalniui Lietuvos TSR nusipelniusio architekto garbės vardą. Lietuvos KP CK sekretorius A.Sniečkus.“
Paskui šitą Sniečkaus teikimą seka visas pluoštas rusiškai rašytų visiškai slaptų protokolų, kuriuose Žemkalnis toliau liaupsinamas už nuopelnus „lietuvių tarybinės architektūros srityje“. Tarp tų dokumentų – mano jau cituota biografija, kurioje surašyti jo prieškario, karo laikų ir pokario nuotykiai, praleidžiant „detales“ – darbą Ambrazevičiaus vyriausybėje arba vokiečių okupuoto Vilniaus vyr. architektu. Tai – ta biografija, kurioje Žemkalnio klajonės po Vokietiją Antrajam pasauliniam karui baigiantis buvo įvardytos kaip „partizanavimas“.
Pats Sniečkus yra liudininkas, kad ne kokie nors anoniminiai architektai, bet jis pats buvo Žemkalnio nuoskaudų – asmeninių ir architektūrinių – glaistytojas.
1973 m. gavęs nusipelniusio architekto titulą, kuris numatė ir didesnę, personalinę, pensiją, Žemkalnis raštu dėkojo Sniečkui ir kvietė jį į savo personalinę parodą Vilniuje. Tokius ryšius turintis žmogus, skirtingai, nei tikina Landsbergis, sveiko proto kolegas turėjo ne tiek įkvėpti, kiek bauginti: o jei, skųsdamasis Sniečkui „dėl architektūrinių reikalų“, paminės kurio nors neįtikusio kolegos pavardę?
„Tikrai, Sniečkus rūpinosi Žemkalniu“, – rašo Vytautas Tininis.3 Galime tik pasvarstyti, ar rūpinosi ir jo sūnumi Vytautu. Aš balsuočiau už tą versiją, kad profesorius nepraleido progos paspausti vadui rankos. Juk Landsbergis save pateikia kaip labai artimą tėvo bendradarbį, vienmintį. Jei Sniečkus apsilankė Žemkalnio parodoje, jo sūnus turėjo draugui Antanui tarti vieną kitą padėkos žodį...
Toliau chronologiškai sekė titulas Gražinai Ručytei-Landsbergienei. Sniečkus jau buvo miręs, bet privilegijas garantavusių titulų srautas Landsbergiams nenutrūko. Tik dabar juos jau teikė naujas aukščiausias okupuotos Lietuvos viršininkas Petras Griškevičius. Su šiuo veikėju siejamas sąstingio laikotarpis, kai buvo gajus posakis: „Jūs vaizduojate, kad mokate, mes vaizduojame, kad dirbame.“
Taigi 1980 metų sausio 14-ąją visiškai slaptu komunistų partijos centro komiteto biuro (t. y. labai nedidelio aukščiausios valdžios rato) protokolu Nr. 92 jai buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusios artistės vardas.
Dokumentų, pagrindžiančių titulo Ručytei-Landsbergienei teikimą, pluošte vienas ypač intriguoja. Tai – standartinė pažyma apie asmenį. Visai greta, tiesiog vienas po kito, eina du išvardijimai – Ručytės-Landsbergienės užsienio kelionės ir jos biografija.
Biografija – tremtinės, tiesa, tokios, kuriai nebuvo užginta įstoti į prestižinę Sverdlovsko konservatoriją. O štai užsienio kelionių sąrašas galėjo sukelti seilėtekį net tam, kuris jį skaitė prieš pasirašydamas, – draugui Povilui Dikčiui, komunistų partijos CK instruktoriui. Turistinės ir privačios kelionės į Vokietiją, Lenkiją ir... Indiją! Iš šešių išvykų tik dvi susijusios su koncertmeisterės darbu.
Atsimenu, kaip Gediminas Ilgūnas, irgi tremtinys, duodamas man archyvinių dokumentų pluoštą, pirštu dūrė į jos kelionių sąrašą: „Man net į Kuršių neriją nuvažiuoti neduodavo leidimo!(...)“
Iš po cenzorių Gurvičių skverno: Kubilių ir Landsbergių ryšys
(...) 1990 metų pavasarį Landsbergis nustebino visus staiga pakeisdamas savo skeptišką nuomonę dėl galimybės Lietuvai sukurti nepriklausomos valstybės gyvenimą ir išlaikė valdžią savo rankose. „Jis tiesiog pamatė, kad Aukščiausiojoje Taryboje daugumą gavo radikalios jėgos, ir neturėjo kur dingti“, – maždaug taip tą Landsbergio virsmą paaiškino Rolandas Paulauskas iš Sąjūdžio radikaliojo sparno.
Kai valdžia jau buvo Landsbergio rankose, įvyko dar vienas dalykas, kurio negalėjai nepastebėti. Landsbergis pavijo šalin daugelį Sąjūdžio iniciatyvinės grupės didžiavyrių, o valdžią ėmė dalyti nematytiems žmonėms, kurių ne vieną pristatė paprastai: „Čia – mano sūnaus draugai.“ Ir pradėjo tie draugai lįsti kaip grybai po lietaus – tokie tvirtai rankomis susikibę ir pasirengę žodžiais užkapoti bet kokį nepaklusimo, kitamintystės židinį.
Jauni, labai nedemokratiški, bet ypač iškalbūs. Pokario inteligentų vaikai, išauginti tėvams nuolat balansuojant ties išlikimo riba, – jaunieji Andrius Kubilius, Vytautas V. Landsbergis, o paskui juos – Darius Kuolys su jaunųjų literatų kompanija, leidusia nelegalų, bet jau ir nebepersekiojamą literatūros mėnraštį „Sietynas“.
Tų jaunų vyrų nepažinojo tie, kurie politinį elitą tapatino su žmonėmis, rėžusiais kalbas nuo Sąjūdžio mitingų pakylų. Tačiau savoje terpėje, kuri labai įmantriai tapatinosi su šeimų rateliais, jie buvo dar ir kaip žinomi.
Andrius Kubilius yra pasakojęs, kad jis jaunystėje rašė eilėraščius, mat augo tame pačiame kieme, kuriame Justinas Marcinkevičius su Algimantu Baltakiu žaidė šachmatais.
Valdžia savo globojamus menininkus ir jų tituluotus kritikus apgyvendindavo šiek tiek geriau – geruose rajonuose, naujuose, erdviuose butuose. Namai jiems būdavo statomi ne iš gelžbetonio blokų, bet iš plytų... Sovietmečiu tai buvo didelė privilegija. Tokiuose privilegijuotiems menininkams skirtuose namuose gyveno abu Vytautai. Landsbergis, kritikas, – tarp kritikuojamųjų kompozitorių. Kubilius, būsimo premjero tėvas literatūrologas, – tarp savo tyrimo objektų, tarp rašytojų.
Ir čia pasipila kitokių panašumų. Vienam buvo leista žaisti Čiurlioniu, keliauti po pasaulį ir bendrauti su laisvamaniais. Vytautas Kubilius buvo garsus tuo, kad atskleidė žmogišką didžios poetės Salomėjos Nėries veidą. Pateikė ją kaip kenčiančią, tarp įvairių vyrų ir jų labai skirtingų pasaulėžiūrų besiblaškančią moterį.
Nuojautą apie Landsbergio kelią jo privilegijų link tegali patirti iš buvusių KGB darbuotojų pasakojimų apie tariamą kolegų skundimą, o Kubilius apie tai, kad buvo skundikas, paliko rašto darbą...
„Prieš keletą dienų man paskambino Lilė ir paklausė, ar žinau tokį žurnalą „Gairės“... Ten esąs išspausdintas dokumentas, 1952 metų, kuriame skundžiama ar aptariama Centro komitetui Lietuvių literatūros katedra.
Ten kalbama apie Petrą Ivanovą, jis dėstė anuo metu tarybinę literatūrą, buvo nuolat puolamas, paskui prasigėrė ir nusižudė; ten yra apie Meilę, kad ji bloga katedros vedėja, kad nesusitvarko su darbu, kad apsimestinai planuojamas mokslinis darbas, kad neva „rašo“ disertacijas Lukšienė, Zaborskaitė; ir daug apie mane: kad aš blogai dėstau Vydūną, kad jį idealizuoju, nebeatsimenu, kaip, Lindę-Dobilą, kad aš jį keliu, nors tai yra reakcinis kūrinys, kad aš labai atmestinai ir paviršutiniškai dėstau Janonį ir Kapsuką...“
Ten pasakyta, kad yra du parašai, du autoriai, vieno jie neskelbia, nespausdina, o kitas yra Vytautas Kubilius6. Tai – ištrauka iš Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandymų“. Kubilius slapta įskundė ją už paviršutinišką sovietinės literatūros klasikų dėstymą. Kodėl skundė? Todėl, kad reikėjo kažkaip suplūkti pagrindą savo paties karjerai.
Tas Kubiliaus skundas rastas ir paviešintas apie 1992 metus. O juk iki tol dešimtmečius Kubiliai buvo artimiausi Zaborskaitės draugai... Ji ir aprašė, kas vyko toliau: „Aš šiurpau ir tiesiog netikėjau... Pirmadienį rytą skambina man Vytas7: „Ponia Vanda, kaip jūs...“ Aš jam ir sakau: „Vytai, žinau visa tai, kaip bjauru, sakyk, kuo aš galėčiau padėti.“ Jis sako: „Niekuo, dėl to, kad ten mano parašas yra... Tai yra mano didžioji kaltė, aš turėjau ją kunigui Vasiliauskui išpažinti iš karto, taip yra.“
Ak, jau tas dvasinis elitas... Net ir savo išdavystes išpažįsta ne eiliniam parapijos klebonėliui, bet būtinai monsinjorui. O Zaborskaitei tada pasireiškė Stokholmo sindromas8: „Mano vienintelė reakcija tada – baisus gailestis.“ Ji Kubilių guodžia: „Vytai, gi buvai baisiai jaunas“... „Sakau: „Tai nukreipta ir prieš tave, ir prieš Andrių.“ Andriaus tėvas kabinasi už šiaudo: „Žinoma, ir prieš Andrių, bet...“
Zaborskaitė neatlyžta: „Galbūt tai kaip nors praeis, jei platesnės visuomenės nepasieks.“ Pakeliui Zaborskaitė vis dėlto papasakojo Kubiliaus sąžinės raidą, kuri yra dar vienas įrodymas, kad Landsbergis prie savęs atsitiktinių žmonių neglaudžia.
Taigi, Zaborskaitė liudijo: Apie 1947 m. Kubilių, būsimą Andriaus tėtį, už politikavimą ir garsiai reiškiamą meilę „buržuaziniams rašytojams“ išmetė iš universiteto Kaune. Tai padėjo apsispręsti. Kubilius parvažiavo į Biržus, įstojo į komjaunimą, pradėjo dirbti laikraštyje. Ten dirbo ir Icikas Gurvičius, būsimasis Antano Vienuolio perrašinėtojas. Kubilius taisydavo jo rašinių kalbą.
Kai Stalinas ėmė žydus persekioti (kampanija prieš „kosmopolitizmą“), Kubilius Iciką užsistojo. Tas atsidėkodamas pasinaudojo asmeniniu ryšiu su universiteto rektoriumi, ir Kubilius gavo nepriekaištingą charakteristiką stoti į universitetą.
Kubiliui teko parašyti ir naują autobiografiją: „Toj autobiografijoj jis atgailavo, kad skaitė visokią blogą literatūrą, o dabar pamatė, kur tiesa: marksizmas, komjaunimas...“ Tačiau savo skundiką, kaip meno vertintoją, Zaborskaitė pavadino riteriu. O Alfonsą Bieliauską, kurio parašas tame skunde buvo antras, ji įvardijo kaip menko talento rašeivą, oficialios ideologijos adeptą. Įdomu, iš ko atskyrė?
Čia jau prasideda niuansai, kurių pajutimas arba ignoravimas buvo labai svarbus žmonėms, Landsbergio įvardytiems kaip „mano sūnaus draugai“. Juk dauguma tų draugų – filologai, kuriuos sovietinėse mokslo įstaigose ugdė visos tos zaborskaitės su kubiliais. Ir nehumanitarams čia reikėtų suprasti, kad filologija yra labai suktas dalykas. Juk kalba yra galvojimo įrankis, o kai jos mokaisi pas tokius mokytojus, neišvengiamai prisisunki ir jų dvasios vingrybių.
O Kubilius – ką? Apskundęs Zaborskaitę, iki savižudybės pjudytą Ivanovą, net savo mokytoją Lukšienę, Kubilius su savo aukomis toliau širdingai bendravo. Aukos to, aišku, nežinojo ir važinėjo su skundiku į bendras atostogas prie jūros, kartu laidojo artimuosius... „Per visus bendravimo metus Vytas buvo absoliučiai savas žmogus“, – tikino Zaborskaitė.
Štai toks prisitaikėlių ir susitaikėlių gyvatynas, kuriame tiek daug įvairių frakcijų, suvienytų neapykantos už sienos sėdinčiam kolegai. Tose kovose su labai įmantria fronto linija augo ir brendo nepriklausomos Lietuvos elitas – būsimieji prezidentų patarėjai ir naujosios Lietuvos politikos užkulisių intrigantai, kuriuos Landsbergis kadaise įvardijo ir kaip savo sūnaus draugus.
