Būta ir diskusijų, pirmiausia dėl „bazinės pensijos finansavimo perkėlimo valstybės biudžetui“, taip pat „prognozuojamų pensijų dydžių pokyčių, indeksavimo mechanizmo taikymo“. Paprasčiau tariant, dėl Sodros pinigų valdymo. O pinigai, deja, pati silpniausia Sodros vieta. Nemažiau įdomaus sužinojau ir iš žinomo pensijų specialisto Teodoro Medaiskio pamąstymų jau po minėto posėdžio.
Bene pirmą kartą apie bazinės pensijos finansavimo perkėlimą į valstybės biudžetą išgirdome dar 2011 metais, paskelbus Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gaires. Štai kas ten tuomet buvo rašyta: „pakeisti bazinės pensijos skyrimo ir mokėjimo tvarką taip, kad vietoje socialinio draudimo bazinės pensijos, socialinio draudimo našlių pensijos ir šalpos pensijos būtų mokama viena neįmokinė pensija iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto“.
Kas iki šiol padaryta įgyvendinant šią nuostatą? Nieko. Bet socialiniame modelyje ji vėl pakartota, tiesa, su kai kuriomis apskaičiavimų variacijomis. Bet kad ji kada nors bus įgyvendinta, tokių vilčių, matyt, neturi ir to socialinio modelio kūrėjai.
Tose vis dar neįgyvendintose gairėse yra ir kitų tuomet ir dabar svarbių ir spręstinų socialinio draudimo aktualijų, o nutarimo dėl gairių preambulėje Seimas, remdamasis Valstybės kontrolės ataskaita, nustatė konkrečius socialinio draudimo sistemos trūkumus ir nurodė veiksnius, kurie sudarė sąlygas Sodros finansų nesubalansuotumui.
„Seimas pažymėjo, kad solidarumo principas neįgyvendinamas ta apimtimi, kuria dalis lėšų pervedama į pensijų kaupimo fondus, nes pensijų socialiniu draudimu apdrausti asmenys nevienodai prisideda prie pensijų socialinio draudimo lėšų kaupimo, kad būtų galima mokėti asmenims įstatymais patvirtintas išmokas“.
Aukso žodžiai! O nuo 2014 metų šis „antisolidarumas“ atsiskleidė visu gražumu: valstybei nekompensuojant Sodros pervedimų pensijų fondams, nemažai dirbančiųjų tiesiog nusigriebia dalį savo įmokos, skirtos tėvų ir senelių pensijoms, ir kaupia pinigus atskiroje firmoje – pensijų fonduose, kurių tikslas, kaip dabar aiškėja, suėjus pensijos amžiui, kaip nors sumokėti tą pervestą pinigų sumą, o kartais tik jų dalį.
Pačiose „Gairėse“ tikinama, kad gairių tikslas „pertvarkyti esamą valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos modelį ir užtikrinti ne tik orų gyvenimą senatvėje, bet ir tinkamą atlygį už visą gyvenimą dirbtą darbą“. Vadinasi, dabartinis Socialinis modelis jau ne pirmasis.
Prieš penkerius metus „Gairėse“ irgi jau buvo kalbama apie „aiškios, objektyviais kriterijais paremtos išmokų indeksavimo tvarkos nustatymo“. Padaryta nieko. „Gairėse“ buvo užsiminta apie „Sodros“ ir valstybės biudžeto santykio nustatymą derinant pensijų kaupimo finansavimą, kitaip tariant, valstybės biudžetui kompensuojant Sodros pervedimus fondams. O kur dabar tas kompensavimas? Jo nėra ir nebus, nes valstybė neturi pinigų, taip aiškina finansų ministras.
Pasak „Gairių“, Sodra gali kompensuoti tik dėl draudiminio įvykio prarastas pajamas, nuo kurių buvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Įdomu, kaip tuomet su pensijų fondais, kuriems Sodra vis dar kiša pinigus, negi tai draudiminis įvykis? „Gairės“ siūlė „įvertinti galimybes senatvės pensiją apskaičiuoti pagal virtualių sąskaitų arba apskaitos vienetų sistemą“. Nieko nepadaryta. Taip pat „gerinti Sodros finansavimą“. Jei turimos minty valstybės dotacijos, tai nieko tokio nebuvo ir nėra.
Šalia to vis dėlto maloni Sodrai žinia: „dėl ekonominės krizės susidaręs Fondo pajamų ir išlaidų skirtumas dengiamas iš valstybės biudžeto, jeigu tam nepakanka Fondo rezervo. Paskolų, paimtų siekiant įvykdyti įsipareigojimus apdraustiesiems, palūkanos mokamos ne iš Fondo biudžeto lėšų, bet iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų“. Deja, šie įsipareigojimai niekada nebuvo vykdomi, o Sodros rezervo iš viso nėra.
Grįžkime į dabartinį socialinį modelį. Profesorius Teodoras Medaiskis straipsnyje „Ar užteks ryžto pensijų pokyčiams“ apgailestavo, kad Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas dar tik vos kartą pažvelgė į Socialinio modelio pensijų dalį, o juk „laikas negailestingai bėga ir atidėlioti sprendimų nebegalima“. Tikra tiesa. Dėstydamas savo mintis profesorius kalbėjo visai atvirai.
„Dėl kitokio pensijų apskaičiavimo būdo ir panašių struktūrinių pokyčių daug daugiau pinigų pensijoms neatsiras...“ Ir iš tikrųjų, permetus pagrindinės (bazinės) pensijos dalies mokėjimą į valstybės rankas, t.y. iš valstybės biudžeto ir palaipsniui keičiant mokesčių struktūrą, iš tikro pinigų lietus, deja, neprapliups.
Tačiau T.Medaiskis vis tiek įsitikinęs, kad bazinę pensiją reikėtų finansuoti iš bendrųjų mokesčių, o ne socialinio draudimo lėšomis, nes „taip diversifikuotume pensijų finansavimą, kuris nebebūtų kaip dabar „pakabintas“ vien ant darbo apmokestinimo, o remtųsi įvairiais mokestiniais šaltiniais“. Bet visa tai galima bus padaryti tik ilgainiui, plėtojant šalies ūkį, gerinant mokesčių surinkimą, žodžiu, tolimoje ateityje.
Klausimėlis: „Gairės“ jau prieš penkerius metus kalbėjo apie bazinės pensijos mokėjimą iš bendrųjų mokesčių. Kodėl nieko nebuvo daroma? O dėl „įvairių mokestinių šaltinių“, tai juk niekas netrukdo ir dabar kofinansuoti Sodrą iš valstybės biudžeto taip, kaip daroma kaimyninėse šalyse.
Kita naujiena: „reikėtų leisti apdraustiesiems, kurie nedalyvauja kaupime, mokėti papildomą įmoką „Sodrai“, atitinkamai prisidedant valstybei, kaip tai dabar daroma antrojoje pensijų pakopoje“. Ir dar: nemokėti pensijų dirbantiems pensininkams, tuomet užtektų pinigų ir nedirbantiems. Tai konkretūs pasiūlymai, bet ar Seimas jiems pritars?
Nors „ateities projekcijos“ profesoriui „neatrodo itin optimistinės“, bet išeitį jis mato visai neblogą. „Padėtį gerintų tai, kad nemaža dalis žmonių jau pradės gauti vis didesnes išmokas iš pensijų fondų, ir sumažėjusią jų socialinio draudimo pensijos pakeitimo normą (dėl to, kad jie dalyvavo kaupime) kompensuos kaupiamoji išmoka“.
T.Medaiskis čia apdairiai nerašo populistinės frazės „su kaupu kompensuos“, nes neaišku, ar iš viso kompensuos. Dėl to abejoja ir patys pensijų fondai: „Pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“. Šias abejones patvirtina ir žinomi mokslininkai. Taigi mūsų gali laukti ateitis ne su kompensacijomis, bet su praradimais.
Įdomiausia, kad lygiai prieš metus gerbiamas profesorius pateikė ir kitų šios temos faktų. Anot jo, dalyvavusieji kaupime pernai turėjo būti sukaupę 2-2,5 tūkst. eurų (oficialus skaičius 1967 eurai). Tačiau Sodros pensija dėl kaupimo sumažės keturiais eurais. Summa summarum „gauname kad ir nežymią persvarą kaupusiųjų naudai“.
Ar tikrai taip? Žinomas mokslininkas Raimundas Kuodis įrodo, kad dalyvavęs kaupime žmogus gaus 13 eurų mažesnę Sodros pensiją nei nedalyvavusieji kaupime, bet kaip kompensaciją gaus 16 eurų pensijų fondų išmoką. Neblogai? Betgi žmogus, 35 metus mokėjęs fondams po 7 eurus, išėjęs į pensiją 15 metų kartu su Sodros pensija gaus tik 3 eurais didesnę sumą. Štai tokia „kompensacija“. Ateityje ji galbūt padidės, bet esminio lūžio neįneš. Štai apie ką turėtų mąstyti Socialinio modelio svarstytojai, bet kiek teko girdėti, ši tema yra tiesiog uždrausta.
Kaip ir Sodros ritimasis į finansų duobę, apie tai irgi tylima. O juk nuo „Gairių“ patvirtinimo Seime (2011 gegužė), t.y. neva pensijų sistemos tobulinimo pradžios, Sodros skola padidėjo nuo 1,930 mlrd. eurų iki 3,754 milijardo šių metų vasarį. Taip ir tobuliname. Apie tų skolų grąžinimą bijoma užsiminti. O tas laikas tikrai ateis.
