Lietuva greičiausiai suteiks jam prieglobstį ir galės jį įtraukti į mūsų šalies su Europos Komisija (EK) suderėtą per tūkstančio pabėgėlių kvotą.
Tiek migrantų įsileisti dar sutiktų ir Darbo partija, kritikuojanti pačią privalomų kvotų idėją, o neseniai pasiūliusi partijoms pasirašyti susitarimą nepriimti daugiau pabėgėlių, nei įsipareigojo Lietuva.
Tačiau užsienio reikalų ministrui L.Linkevičiui atrodo, kad tai abejotinas sumanymas.
Ar „darbiečiai“ siūlo kas nors visiškai nauja? Neatrodo – tiesiog būtų patvirtinta tai, ką Lietuva jau suderėjusi: priimti 1105 pabėgėlius, bet daugiau – nė vieno.
Bet negalima sakyti, kad „darbiečių“ užmojai tik propagandiniai, nes niekas nežino, kaip bus ateityje. Vokietijos kanclerė Angela Merkel užsiminė, kad ES šalims gali tekti priimti daugiau pabėgėlių, nes neaišku, kiek jų dar atvyks į Europą. Jei jų srauto nepavyks suvaldyti, Briuselis siūlys didinti kvotas.
Sunku pasakyti, kiek toks partijų susitarimas padėtų Lietuvai. Juk projekte numatyta išlyga, kad nutarimas nepriimti daugiau nei 1105 pabėgėlių galėtų būti persvarstytas Seimo sprendimu ne mažiau nei pusės parlamentarų balsais. Bet niekas netrukdo Seimui nutarti laikytis tokios pozicijos ir be jokio specialaus partijų susitarimo.
Vadinasi, ir L.Linkevičiui nevertėtų sunerimti, nebent socialdemokratai nuogąstauja, kad jų partneriai sumanė dar vieną būdą, kaip atkreipti į save rinkėjų dėmesį – mat dauguma lietuvių nesidžiaugia jokia pabėgėlių kvota.
Kad ir kaip būtų, „darbiečių“ siūlymas nėra vien pasireklamavimas. Viena vertus, taip atkreipiamas dėmesys į vis labiau nerimą keliančią pabėgėlių problemą – pravartu iš anksto numatyti, kaip galima atremti galimas grėsmes.
Kita vertus, jei per rinkimų kampaniją migrantams bus skiriama daug dėmesio, tai gali kurstyti Lietuvoje nepritarimo ES politikai ir nepasitikėjimo visais pabėgėliais nuotaikas.
Tas nepasitikėjimas ypač sustiprėjo po seksualinio priekabiavimo Vokietijoje ir Švedijoje skandalų, taip pat teroro aktų Paryžiuje ir Briuselyje.
Neseniai Lietuvos specialiųjų tarnybų paskelbtoje grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje teigiama, kad tarptautinis terorizmas plečiasi, bet vis viena didžiausią pavojų mūsų šaliai kelia Rusija.
Bet negalima nematyti ir tam tikro ryšio tarp šių grėsmių. Rusijos žiniasklaida nuosekliai kursto europiečių baimes dėl pabėgėlių keliamų pavojų, tyčiojasi iš ES nesugebėjimo tvarkytis su jų srautu. Ši propaganda atsirita ir iki Lietuvos.
Grėsmių vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad Rusija mėgina skaldyti Vakarų visuomenes ir politinį elitą, o ES šalys jau ir taip smarkiai susiskaldžiusios dėl Europą pernai užplūdusių 1,2 mln. pabėgėlių, kurių didelė dalis – net ir EK vertinimu, apie 60 proc. – iš tikrųjų yra geresnio gyvenimo ieškantys ekonominiai migrantai.
Negalima nepastebėti, kad Vokietijos ir kai kurių kitų ES valstybių atvirų durų pabėgėliams politika apkarto visam žemynui.
Gausu priekaištų ES institucijoms ir „darbiečių“ susitarimo projekte. Kritikuojama priverstinė prieglobsčio prašytojų kvotų sistema visos Bendrijos mastu, teigiama, kad tokia migracijos politika yra neteisinga, ydinga, trumparegiška, nestabdanti nelegalių migracijos srautų.
Aišku, kad priekaištauti yra už ką. Netgi pabėgėlių perkėlimo pagal labai sunkiai sutartas kvotas mechanizmas neveikia, nes pavyko paskirstyti vos kelis šimtus žmonių iš numatytų 160 tūkstančių.
Tiesa, Balkanų šalims ir Austrijai įvedus sienų kontrolę pabėgėlių srautas iš Graikijos sumažėjo, tuo džiaugiasi Vokietija, nors dar neseniai kritikavo kaimynus už tokią politiką.
Pagal susitarimą su Ankara iš Graikijos į Turkiją grąžinti pirmieji 200 pabėgėlių, o į Vokietiją turkai atsiuntė kelias sirų šeimas.
Bet kol kas tai labiau simboliniai žingsniai, o sumažėjęs migrantų į Graikiją srautas gali būti tik laikinas ir vėl išaugti atšilus orams. Jau pastebima, kad jų padaugėjo Italijoje. Vadinasi, privėrus vieną maršrutą, gali prasiplėsti kitas ir pabėgėlių srautas vėl bus sunkiai suvaldomas.
Europos valstybės dėl šios didžiosios XXI amžiaus problemos nėra vieningos.
Višegrado šalys – Vengrija, Čekija, Slovakija, o pastaruoju metu ir Lenkija – išvis laikosi kategoriškai priešiškos pozicijos dėl pabėgėlių kvotų. Po Paryžiaus teroro aktų Varšuva pareiškė, kad atsisako priimti ir suderėtus 4500 asmenų, nors vėliau šiek tiek sušvelnino toną.
Dešimt kartų mažesnei Lietuvai teko santykinai didesnė pabėgėlių kvota, bet mūsų politikai taip garsiai nešaukia kaip lenkai. Todėl ir susidaro įspūdis, kad Vilnius kai kuriais atvejais netgi pernelyg nuolankus Briuseliui.
Bet skambūs politikų pareiškimai per rinkimų kampaniją irgi vargu ar padės spręsti migrantų problemą. Matyt, būtų naudingiau derinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių politiką, laikytis vieningai svarstant pabėgėlių problemas ES institucijose.
