Šioje vietoje 1992-ųjų liepos naktį žuvo aštuoni Vidaus reikalų ministerijos Pirmojo pulko Trečios kuopos būtinosios tarnybos kariai.
Anuomet jie saugojo Marijampolės kalėjimo nuteistuosius.
Tragedijos vietoje įamžintu karių atminimu iki šiol rūpinasi žuvusio marijampoliečio artimieji bei Marijampolės pataisos namai, nors pastarųjų šis pulkas nebesaugo jau senokai.
Atnaujino atminimo vietą
Šiomis dienomis buvo gerokai pertvarkyta paminklo aplinka.
Ją tvarkė ir pataisos namų pareigūnai, ir turintys teisę dirbti už įkalinimo įstaigos ribų nuteistieji.
Jie pakeitė apšiurusią medinę tvorelę metaline, aplinkinį plotą išklojo plytelėmis, padarė naują tiltelį per griovį.
Marijampolės pataisos namų administracija kasmet per Vėlines pagerbia šioje vietoje gyvybę praradusius karius.
Automobiliu traiškė karius
Šiurpus vasaros nakties įvykis 1992-aisiais sukrėtė ne tik žuvusių ar nukentėjusių karių artimuosius. Kraupi žinia apskriejo visą Lietuvą.
Tą naktį 35 metų marijampolietis Romas K. savo automobiliu VAZ-2011 važiavo ta pačia kryptimi, kuria 55-ių karių kolona žygiavo į kareivines.
Marijampolietis priartėjo prie kolonos ir, nestabdydamas ir nesumažindamas greičio, į ją įvažiavo.
Vėliau vairuotojas sakė, jog nepastebėjo pusšimčio kareivių, grįžtančių iš specialiosios taktikos pratybų.
„Aš jų nemačiau. Paskutiniu momentu tik spėjau pastebėti, jog ant kelio sėdi kareivis, o kitas prie jo pasilenkęs. Mašinos sustabdyti nespėjau. Pajutau smūgį į galvą, ir viskas.
Paskui sužinojau, kas atsitiko. Mane visokiais būdais darė kaltą“, – anuomet žurnalistams pasakojo Romas K., kai teismo sprendimu beveik dvylikai metų prarado laisvę.
Aštuonis žmones pražudęs marijampolietis tąsyk guodėsi, jog iš karto po susidūrimo kareiviai jam padarė savo teismą – sulaužė ranką.
Žinant, koks vaizdas buvo po kraupios avarijos, susidorojimas su kaltininku nors ir neteisėtas, tačiau, ko gero, suprantamas.
Į nelaimės vietą atvykę medikai, policijos pareigūnai ant asfalto rado kraujo klanuose aimanuojančius ar be sąmonės gulinčius vyrus. Aplink mėtėsi šalmai, lazdos, skydai.
Du kariai po smūgio į automobilį VAZ įskriejo į pro priekinį stiklą ir išlėkė pro galinį. Abu jie žuvo vietoje, kaip ir kiti trys. Dar trys vėliau mirė Marijampolės ligoninėje.
Įvairių traumų patyrė 28 kareiviai.
Ligoninėje pagalbą sužeistiesiems tąnakt teikė šeši traumatologai, penki chirurgai, trys anesteziologai ir dvylika medicinos seselių. Didžioji dalis šių medikų naktį buvo iškviesti iš namų.
Trūko medikamentų, todėl skubiai jų buvo gabenama iš Vilniaus ir Kauno.
Nuteisė ir kuopos vadą
Liudininkai pasakojo, jog vairuotojas ketino sprukti iš tragedijos vietos, bet buvo sučiuptas.
Kraupios nelaimės kaltininkas anuomet žurnalistus tikino, jog jis buvo blaivus: „Pusantro butelio alaus buvau išgėręs prieš pusę paros iki įvykio“.
Tačiau baudžiamojoje byloje ekspertų pateikta išvada byloja ką kita – Romui K. buvo nustatytas vidutinis girtumas.
Į teisiamųjų suolą sėdo ne tik būrio vadą ir septynis šauktinius pražudęs vairuotojas.
Lygtinė bausmė buvo skirta tuomečiam Trečiosios kuopos vadui kapitonui Rimui J., nes teismas nustatė, jog karių naktiniam žygiui buvo pasirengta netinkamai. Kolona judėjo be žibintų, atšvaitų ar vėliavėlių, todėl apie pusę keturių nakties buvo prastai matoma.
Romas K. bausmę atliko tuometėje Kybartų pataisos darbų kolonijoje- gyvenvietėje.
Tiesa, kalėjime teigiamai charakterizuojamas Romas K. išbuvo ne visą jam skirtą beveik dvylikos metų bausmę, į laisvę išėjo po septynerių metų.
Pražudė aštuonias gyvybes
Po tragedijos buvo nuspręsta žuvusiųjų atminimui toje vietoje pastatyti nedidelį paminklą.
Jame iškaltos kraupios avarijos aukų pavardės: būrio vado jaunesniojo leitenanto 33 metų Eugenijaus Žideckio (Marijampolė), 19–20 metų šauktinių Rimvydo Černiausko (Švenčionys), Lino Gumbino (Panevėžys), Valdo Kairaičio (Raseiniai), Remigijaus Kiūpelio (Šilalės rajonas), Rolando Lavinsko (Molėtai) ir iš Biržų kilusių Dariaus Petronio bei Žilvino Šepetausko.
Vieni iš jų jau buvo atitarnavę pusę tarnybos laiko, kiti – vos po pusantro mėnesio.
Po aštuonias gyvybes nusinešusios nelaimės buvo pasklidę įvairių gandų.
Ir pats Romas K. anuomet tikino, jog esą kada nors kas nors išdrįs papasakoti, kaip ir kodėl iš tikrųjų įvyko nelaimė, o tuomet neva paaiškėsią, kad jo kaltė – visiškai menka.
Po tragedijos praėjo bemaž ketvirtis amžiaus, tačiau kol kas niekas nepanoro paneigti lemtingos vasaros nakties įvykio priežasčių.
