Padidėjo kainos – ką jūs! Statistika, visos valdiškos galvos ir pusgalviai, ir visi sotūs kaip katinai komentatoriai rėkė – ne, tai tik runkeliai pas lenkus laksto! Valdžiai reikėjo, kad niekas nepagalvotų, jog kaltas šventasis euras. Nes jei kas parodytų politiką, kuris pasakytų klydęs – kaip mat gautų Nobelį.
Dabar iš staiga mums nuleistos teisybės darysim savo biznį. Valio! Garsenybės net tris dienas neis pirkti! Apsipirks trims dienoms ir neis. Ir visiems visiems per visur visur visaip pasirodys, kokie jie tauriai pasipiktinę. Po to, kai viską sušlamš ir išgers – ir vėl nueis. Nes juk nebėra kur kitur eiti.
Ištiks gausi pilietiškumo poliucija. Tų pačių garsenybių, kurios tiek metų nemokėjo ir dabar praktiškai mokesčių už savo daineles, rašinėlius ir išgertuvių organizavimą nemoka. Kai didžioji šalies buhalterė I.Šimonytė bandė per sunkmetį garsenybes prispausti, koks buvo kilęs riksmas ir dantų griežimas! Iš studijų vargšai neišeidavo, savo didžius vargus apraudodami.
Na, bet tai – jau praeitis. Baisingi įstatymai garsenybėms tykiai nuleipo. Drakoniški liko tik smulkiam ir vidutiniam verslui, kuriam visi prieš rinkimus meldžiasi, o po to sėkmingai pamiršta. Visokie ten kioskeliai maišosi po kojom. Tai kaip senais gerais, jais griežtai vėl užsiėmė FNTT. Ir ramiai vėl galima garsenybiškai gyventi ir būti garsiai pilietišku.
Jau matau jus apsipilančius prieš kameras ledukais, bėgimus nuo parduotuvės iki turgaus už pigesnę Lietuvą, darbo grupes Vyriausybėje ir naujas komisijas Seime.
Gal net Valdovų rūmai sureaguos ir išgirsim kokį nors naują, dar klaikiau ryžtingą pakalbėjimą. Daug visko bus, net sunku pasakyti, ko nebus. Tik vieną tikrai žinau, miegokit ramiai – revoliucijos nebus.
Nes revoliucijos kyla tada, kai žmonės nebegali kitaip. O tie, kurie nebegalėjo, jau seniai Airijoje pašalpas gauna. Pas mus jų nebėra. Likę arba tie, kurie čiaumoja sau kalafiorus į kainas nežiūrėdami, arba tie, kurie apie kalafiorus ir nesvajoja ir be jų puikiai gali. Jiems užtenka ir pigių maisto banko makaronų su druska. Na, o entuziastai patriukšmaus ir pavargs. Ne pirmas kartas.
Kai didieji dusino smulkiuosius savo kelių centų pigumu, kurį pasiekdavo šantažuodami gamintojus ir importuotojus – tylėjot. Nes tų centų norėjot. Kai rentė hektarus geležinių dėžių miestų centruose, užgesindami ištisus smulkiųjų kvartalus – tik džiaugėtės, kad jie bus arčiau. Grūdotės per atidarymus dėl keliolika centų pigesnės dešros.
Kai smulkieji cypė, bankrutavo, žudėsi, išvažiuodavo su šeimomis visam gyvenimui braškių skinti ir lovų kloti – argi juos girdėjot, ar garsenybėms ir laidų vedėjams tai rūpėjo? Tai linksminkimos ir džiaukimos, pagaliau gavot, ko troškot.
O tos jūsų kalafiorų revoliucijos tai jiems tik juokas. Na, atpigins, atpigins, patikėkit. Jau dabar pritutintos pigių kalafiorų, atsiprašau kalbininkų – žiedinių kopūstų – fūros lekia naktimis į Lietuvą. Ryt poryt per teliką parodys, kaip pigu. Galėsit sau su džiuvėsėliais pasičirškinę skanauti.
Beata su simpatiškuoju šveplu italiuku naujų receptėlių pamėtės. Savaitę kitą rūtelės su savo klounais studijose palos. Vis nereikės apie rinkimus ir gyvenimą galvos laužyti. O po to visi viską kaip visada pamirš.
Ir jokios jūsų akcijos jiems nebaisios. Koks skirtumas, kad nepirksit tris dienas – ketvirtą apsipirksit už visas tris. Kaip prieš rugsėjo pirmąją šnapsą, pilnais vežimais, kad nepritrūktų – dar daugiau prisikrausit.
Va, latviams stogas ant galvų užgriuvo, visa šalis verkė ir žuvusius brolius, seseris, vaikus ir tėvus laidojo. Ar kas tą dabar pamena? Ar, kas parašė apie avarijos priežastis, kas kaltas, kas pasikeitė, ar atpigo? Ar nuboikotavo po gedulo braliukai latviai lietuviškus prekybos centrus?
Perka ir stumdosi eilėse kaip dideli. Nes neįmanoma per kelias dienas emocijomis pakeisti sistemos, kuri buvo kuriama dešimtmečiais. Kuriai patys audringai plojom, su džiaugsmu priėmėm, kurią kasdien palaikom ir be kurios nebeįsivaizduojam savęs. Jie tik įkūnijo mūsų svajones apie tuščią ir blizgų gyvenimą.
Dirbk, pirk, mirk, net jei pirkti nieko nereikia. Nes turi būti toks, kaip visi. Ne tik jie be mūsų, bet ir mes be jų nebegalim kaip be oro.
Tai šeimyninis ginčas. Parėkausim, nusiraminsim ir sugrįšim.
