Štai ir jie – oriai praplikę, stori ir ploni propagandistai, kaltinantys dėl problemų jų aukas. Gobšaus, neatsakingo ir bailaus elito numylėtiniai. Neteiskit, tai tiesiog simbiozė. Toks darbas, nieko asmeniško, gyvename juk rojuje. Jei blogai – kalta sovietinė praeitis, rusai ir mes patys. O jei viską uždraustų ir viską nugriautų – tai būtume visi laimingi!
Prasidėjo rinkimų be pasirinkimų fiesta, tuoj paleis bulius ir bėgsim gatvėmis link urnų. Lipšnūs ponai ir netradicinės ponios ložėse išsigandę. Kaip ką nors pakeisti ir padaryti nieko nekeičiant ir nedarant, bet kad visi galvotų, kad yra padaryta ir pakeista? Ir patikėtų, kad geriau pasidarys ne savaime gyvenant ir dirbant, o dėl to, kad mes taip pasakėm?
Būtume pasauliui žiauriai įdomūs, tūkstantinės ekskursijos važinėtų už didelius pinigus ne piramidžių ar Kryžių kalno, o mūsų pasižiūrėti. Tik bėda – ten nemoka lietuviškai. O juk turim ko žmonija niekada neregėjo!
Baisiausiai antikomunistiškus dešiniuosius konservatorius, kurie dieną naktį svajoja, kaip padidinti mokesčius, totaliai kontroliuoti asmeninį gyvenimą ir mato kitus komunistinius regėjimus. Ar dar baisiau kairiuosius socialdemokratus, kurie tik ir spirga, ką čia dar tokio nuveikus stambiojo kapitalo naudai.
Beje, dėl tų komunistų. Jie savo „tiesose“ rašydavo, kaip reikia visiems vienytis. Ir būdavo vieningi. Kas benutiktų, visada kaip vienas už savus. Ir ginantieji, ir ginamieji žinojo, kai pričiups – už tave visi mūru. Tai cementavo partiją iš vidaus, suteikdavo nariams pasitikėjimo, psichologinio komforto, net drąsos. Solidarumas, būdingas kiekvienai gaujai.
Premjeras ne tik leido partbičiulį priešams sudraskyti. Ne tik negynė. Jis nusisuko, vieną galvojo, kitą kalbėjo, trečią darė, kai tam buvo sunku. Sudaužė muškietininkų principą „vienas už visus, visi už vieną“. Išsižadėta visų. Apie jokią savitarpio pagalbą partijos viduje nebėra kalbos. Tai daug didesnis socdemų praradimas už R.Malinauską ir visą Druskininkų miestą, kurio jie tikrai niekada nebeatgaus. Ne dėl kažkokio dvaro jie grimzta, o dėl Premjero.
Galiu pasiūlyti, kaip tą padaryti geriau. Kiek kartų premjeras rytą sakė viena, o vakare – kita? Arba ką nors labai ryžtingai dėstė penktadienį, o pirmadienį, po meilės pasimatymo, subliūškęs aiškino kitaip? Lemeno, kad jį ne taip suprato? Dešimt, trisdešimt, šimtą trisdešimt kartų?
Viskas Youtube, mediatekoje, žinių tarnybų archyvuose. Atsisiunti, susikarpai ir darai filmuką. Data. Toliau – labai tvirta kalba. Tada – vėl data ir, stambiu planu – kaip labai liūdnas sako priešingai. Ir šitaip per visą kadenciją. Gerai būtų linksmi komentarai ir muzikėlė iš „Dvylikos kėdžių“.
Ilgokas gautųsi filmas, bet galima palikti tik svarbiausius epizodus. Prieš pat rinkimus nuleisti į feisbuką, tegu dalinasi. Pavaryt per KaKa-2. Baisiausia juk ne būti neteisingu ar neteisiu. Baisiausia būti juokingu. Beveik neabejoju – taip kas nors ir padarys. Galėtų už idėją padėkoti, po galais, pinigų gi neprašau, nors pati tai apsidžiaugtų.
Ir dar žiauriai juokinga – jie sako, kad tie, kurie ne jie – populistai. Aišku, taip ir yra. Juk mūsiškiai – visi populistai. Ypač tie, kurie, sako, kad ne. Kur matei šliundrą, kuri nevaidintų padorios moters? Ne iš akių vartymo ir krizenimo tuoj atpažįsti. Visos varto ir krizena. Atskirsi iš žvilgsnio, kuris žvitrus, bet negyvas. Ir iš to, ką ir kaip sako.
Populistas sako, kas bus – visada tai, ko labai nori, nors žinai, kad nebus. Nepopulistas sako, ką reikia daryti. Dabar visi, kurie nepopulistai, tik žada ir žada populistiškai. Ne taip, kaip tie prakeikti populistai, kurie nieko nebežada. Atslenka nepopulistinių, ypatingai realių pažadų ciklonas. Keliai bus slidūs.
Pažadėti neskauda ir negaila – vis tiek visi po savaitės užmiršit. Tai tik papildai ir nekenkia.Tuoj viskas bus geriau ir geriau. Na tuoj tuoj, truputį dar pakentėkit, ir tvarka bus. Sušers jums tabletę prieš politinį aktą. Ir viskas jiems pavyks. Nespėsit aiktelėti ir jau būsit patvarkyti.
Prie ruso buvo anekdotas: per egzaminą klausia – kas yra komunizmas? Atsakymas – viskas bus geriau, vis geriau ir dar geryn, ir tada bus kaip prie Smetonos. Dabar kažkaip irgi panašiai jiems vyksta. Na, neišeina kitaip, nors tu ką. Komunistinį geną pas lietuvių ponus kada nors tikrai suras.
Sako, „darbiečiai“ – populistai. Tačiau orientacija tai panaši į tradicinių, nors iš teismų neišeina, bet valdžioj. Niekas jų nemyli – vis tiek už balsuoja. Ir, žiūrėk, jau visi nepopulistai – kaip darbistai su savo 1,11,111,1111 dienų! Ir algas jau visi didins, ne keliais procentais – dešimtimis ir šimtais! Kaip sykis, didžiausi pasaulyje antikomunistai sako – po penkmečio. Ir bus komunizmas, kaip prie ruso. Gal net pensininkams pakaks už šildymą susimokėti.
Taip ir norisi kalbančių slibino galvų paklausti – o kur su tais nuostabiaisiais ir realiausiais sprendimais buvot iki rinkimų? Juk trynėt subines Seime. Kodėl tų stebuklingų programų per praėjusius ketverius net nepasiūlėt, net jei būtų atmetę? Kur jūsų šešėlinė vyriausybė, šešėlinis premjeras, šešėlinė programa? Ar šešėlis jums reiškia tik pinigus, kuriuos taip maga pataškyti? Ar tik prieš rinkimus aplanko mūzos?
Panašus įkvėpimas ištinka kaimo girtuoklius. Visos kioskelių pardavėjos žino, kokie tie išmanūs, įtaigūs, kai sunkų rytą ateina paprašyti „ant skolos“. Prilimpa kaip vantos lapai prie užpakalio. Dabar jie kas vakarą ateis. Pripraskit.
Ir mes jiems duosim „ant skolos“. Juk esam savo orumo išpardavėjai prie tuščių lentynų. Ne brangininkai ir šiaip labai geri žmonės. Ir vėl mus nusives kaip nutirpusias iš gerumo mergaites į savo pridusintus patalus.
Gerumas – mūsų profesija. Tais ar kitais vis tiek patikėsim. Tai kas, kad mūsų niekas nemyli, bet nors pasijuntam reikalingais. Kaip pasišlykštėję po slaptų pasimatymų sako atsisveikindami – iki kito karto.
