Jis jau buvo nuteistas dėl antivalstybinės veiklos, todėl turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus šioje byloje. Tačiau 69 metų V.Ivanovas sutiko prisiminti 1991 metų įvykius. Jis moka lietuvių kalbą, tačiau, kad nebūtų netikslumų, parodymus davė rusų kalba.
Prieš pradėdamas duoti parodymus, V.Ivanovas pasigyrė, jog yra parašęa keturių tomų istorijos knygą apie Lietuvos istoriją po Pirmojo pasaulinio karo, įvairių mokslinių filosofijos ir istorijos straipsnių, net poezijos.
Organizacija – ne karinė
Organizacijai „Jedinstvo“ jis pradėjo vadovauti 1988 metais. Jo teigimu, šioje organizacijoje buvo įvairių tautų atstovų – lietuvių, rusų, lenkų ir žydų.
V.Ivanovas teigė bandęs sukurti kažką panašaus į Lenkijos judėjimą „Solidarumas“, nes keletą metų dirbo šioje šalyje.
V.Ivanovo teigimu, „Jedinstvo“ buvo politinė organizacija – jie rengė mitingus, leido savo laikraštį, bet kategoriškai atsisakė kurti jėgos struktūras. Saugumu, jo nuomone, turėjo rūpintis Vidaus reikalų ministerija ir kitos tarnybos.
Mitinguotojai durų nelaužė?
V.Ivanovas teigė, jog „Jedinstvo“ nepalaikė jokių ryšių su Lietuvos komunistų partija (LKP), o jos vadovas Mykolas Burokevičius iki Sausio įvykių jo net neįsileisdavo.
V.Ivanovas teigė, jog lengviau buvo bendrauti net su Lietuvos laisvės lygos lyderiu Antanu Terlecku, nes šių organizacijų atstovai kartais susitiktdavo tuose pačiuose mitinguose.
Vienas tokių mitingų vyko Sausio 8-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tuomet „Jedinstvo“ protestavo prieš pakeltas kainas, o kitoje aikštės pusėje rinkosi LLL ir Sąjūdžio sukviesti žmonės.
V.Ivanovas teigė, jog „Jedinstvo“ mitinguotojai parlamento apsaugai nesipriešino ir pastato durų nelaužė: „jas išlaužė patys Aukščiausiosios tarybos apsaugos darbuotojai, norėdami paleisti vandens ataką“. Tai esą užfiksuota ir vaizdo įrašuose.
Atakų laukė anksčiau
Artėjant tragiškiems Sausio įvykiams, V.Ivanovas per radiją ne kartą girdėjo, kaip žmonės buvo kviečiami saugoti svarbiausių objektų. Jam pasirodė keista, kad daugiausiai žmonių prie pastatų buvo suvežta Sausio 12-osios naktį, kai iš Šiaurės miestelio pajudėjo karinė technika: „Tai buvo politinis spektaklis“.
Jo žiniomis,šie įvykiai turėjo įvykti vieną naktį anksčiau, nes sausio 11-ąją jis sulaukė kvietimo atvykti į LKP Vilniaus miesto komitetą. Jam buvo pasakyta, kad reikės kažkur nuvažiuoti, kažką filmuoti.
V.Ivanovas atvyko kartu su operatoriumi. Partijos komitete tą vakarą buvo daug žmonių, tarp jų ir buvo M.Burokevičius. „Mums pasakė, kad bus kažkokie įvykiai ir reikia laukti, o ko laukti, nepasakė“, -- prisiminė V.Ianovas. Palaukę iki vidurnakčio, jie išsiskirstė namo ir susirinko kitą rytą.
Važinėjo visą naktį
Kitą dieną draugovininkams buvo išdalintos peticijos, kurias reikėjo perduoti bent kam nors iš Aukščiausiosios tarybos. Kartu su viena lapelių dalintojų grupe išėjo ir V.Ivanovas, tik paprašė bendražygių, kad pridengtų jį iš nugaros, nes jį visi pažįsta. Vidurnaktį V.Ivanovas buvo Nepriklausomybės aikštėje. Jis prisiminė, jog Aukščiausiosios tarybos langą atidaręs kunigas pranešė, kad jau yra aukų. „Apsidairiau aplink, viskas atrodė ramu. Pagalvojau, gal kalbama apie kokią kitą vietą“, – sakė V.Ivanovas.
Apie 1 valandą nakties gatvėmis pajudėjo karinė technika ir pasigirdo šūviai. Tuomet į autobusus susėdę draugovininkai nuvažiavo prie Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) pastato S.Konarskio gatvėje.
Veidą slėpė po kariška kepure
Draugovininkų grandinė išsirikiavo netoli kariškių. „Stengėmės parodyti, kad kariuomenė ir liaudis yra vieningi. Kitoje kiemo pusėje stovėjo Lietuvos patriotai, kurie karius vadino banditais ir fašistais“, – pasakojo V.Ivanovas.
Jis neslėpė, kad tarp draugovininkų buvo ir karštų vyrukų, kurie norėjo eiti į minią daryti tvarkos, bet jis to daryti neleido, nes tai – kariuomenės darbas. Pats V.Ivanovas grandinėje nestovėjo, jis važinėjo iš vienos vietos į kitą. Kad jo niekas neatpažintų, užsidėjo karinę kepurę: „Supratau, kad manęs ieškojo, o vietoj manęs buvo nušautas Titas Masiulis. Aš iki šiol kasmet ant jo kapo uždegu žvakę“.
Aukų būti negalėjo
V.Ivanovas teigė, kad prie LRT pastato buvo šaudoma ir iš karinių mašinų, ir iš tankų, bet jo žiniomis, tai buvo tušti šoviniai.
„Keista, kad nė vienas iš draugovininkų nesikreipė nei dėl sužalojimų, nei dėl klausos sutrikimų. Tuo tarpu iš kitos pusės buvo daugybė nusiskundimų dėl klausos“, – stebėjosi V.Ivanovas.
„Jedinstvo“ lyderis teigė nematęs, kad prie LRT pastato į greitosios pagalbos mašinas būtų nešti kokie nors nukentėjusieji. Greitosios pagalbos automobiliai esą trumpam pastovėdavo ir vėl išvykdavo. Jo nuomone, nukentėjusiųjų ten būti negalėjo, nes karinė technika į žmones nešaudė ir ant jų nevažiavo. Jo žiniomis, pagalbos prireikė tik vienam žmogui, kuris nukentėjo per susistumdymą minioje.
Dingo gedulinga muzika
LRT pastate V.Ivanovas gyveno iki sausio 18 dienos ir miegodavo užsikniaubęs ant stalo. Tuo metu iš šio pastato transliavo vadinamoji „Kaspervizija“, atvyko Rusijos televizijos brigada.
Kai buvo laidojamos Sausio 13-osios aukos, rusai paprašė V.Ivanovo nuvesti į LRT archyvą ir paieškoti gedulingų melodijų. „Mes peržiūrėjome visas lentynas, radome daugybę klasikos įrašų, bet visi gedulingi maršai buvo išimti. Keista, visus gedulingus įrašus kažkas susirinko dar prieš mus“, – kalbėjo V.Ivanovas.
