Pirmasis atrodo kaip visiškai komiškas nesusipratimas, kuris dar sykį pademonstravo, jog geriausiai mūsų institucijoms sekasi reklamuoti gimtąjį kraštą tada, kai jos to visiškai nesiruošia daryti.
Užteko uždrausti šį plakatą pagal susirūpinusių mamų norą apsaugoti savo vaikučių psichinę sveikatą, ir mes jau įsiamžinome kaip vienintelė šalis, kurioje „Iron Maiden“ teks ieškoti vizualinės alternatyvos savo reklamai.
Kaip čia neprisiminsi senos istorijos su „Monthy Python“ filmu „Brajano gyvenimas“, kuris irgi buvo uždraustas Airijoje ir Norvegijoje (taupant tikinčiųjų kantrybę), tad Švedijoje buvo reklamuojamas kaip „toks juokingas filmas, kad net uždraustas Norvegijoje“. Mes irgi galėtume savo šalį pareklamuoti ne kaip drąsią, o kaip „tokią bailią, kad net bijo žiūrėti į metalo muzikos plakatus“.
Antrasis yra chroniškų cypdavatkių kryžiaus nešiojimo menkai miškingomis apylinkėmis recidyvas – tų pačių cypdavatkių, kurios atsikosėti nesugeba nepagalvojusios apie mistinio genderizmo pavojus, o išgirdusios apie kitos orientacijos žmogų viešoje vietoje ima prakaituoti it dopingo persivalgęs atletas prieš šlapimo testą. Yra kuprotų žmonių, kurių neišlygins jokia grabo lenta, ypač kai ta kupra įsimetusi jų galvoje arba toje vietoje, kuri ją pakeičia.
Trečiasis iš pažiūros lyg ir suprantamas, ir moralistinis, ir pritvinkęs apmaudo, kad, rodos, jau tiek metų esame civilizuoto pakantaus pasaulio dalis, o vis dar išlenda trogloditai, kuriems smagu, kad išžudyti žmonės, nes jie juk – gėjai, ir kurie laukia tokių žudikų pasirodymo parade ir kitaip demonstruoja tai, kad ir kiek daužytum jų vienintelėmis dviem smegenų ląstelėmis viena į kitą, aukštesnės nervinės veiklos neišgausi.
Todėl juos reikia persekioti visa įstatymo rūstybe.
Įstatymas turėtų apsiriboti tik aiškiais ir visus nusikaltimo sudėties požymius atitinkančiais veiksmais. Kur yra ir nusikaltimo subjektas bei objektas, ir objektyvi bei subjektyvi pusės. Tyčia, motyvas, raginimas. Kol to nėra, tai tik nuomonė.
Apgailėtina, infuzoriška, bet nuomonė. Turinti tą pačią teisę į žodžio laisvę.
Žodžio laisvė yra vienas iš nuostabiausių žmonijos išradimų. Jis apsaugo disidentus nuo diktato, kritikus – nuo klaidingų išradimų, skeptikus – nuo autoritetų, ji užtikrina laisvą keitimąsi idėjomis ir argumentais. Ir, deja, idėjos dažnai būna verčiančios vemti, argumentai – iš patvorio. Tačiau drausdami juos mes rizikuojame sukurti tai, ko siekia ir „Iron Maiden“ išsigandusios inspektorės, ir „Baltic Pride“ eitynių bijantys retrogradai.
Burbulų paplitimas yra vienas tų keistų dalykų, į kuriuos vis dažniau atkreipia dėmesį dažnas politinio korektiškumo stebėtojas. Tai, kas iš pradžių atsirado kaip noras apsaugoti labiausiai pažeidžiamas grupes nuo žodinio smurto, dabar virsta kažkuo panašiu į viduramžių piktžodžiavimo ar šventvagystės dogmą.
Galų gale bet koks bukaprotiškas pasitaškymas seilėmis kvalifikuojamas kaip „neapykantos kalba“. Jos praktikai tada stumiami į pogrindžius, mėgaujasi dar labiau kloakine leksika prisidengdami anonimiškumu, o visuomenė artėja prie pavojingos dvikalbės vartojimo. Vienos – viešai, kitos – privačiai ar anonimiškai.
Ir vis labiau užmirštame, kad žodžiai niekada nesužeidžia – jie gali tik įžeisti.
Sužeisti gali tik veiksmai, tad tik už juos ar jų skatinimą reikia ir galima bausti.
O jeigu tai tik žodžiai, tai, kad ir kokie jie bjaurūs būtų, paklauskime savęs, negi mūsų savivertė tokia gležna, kad ją sujauktų tokia trūkstama grandis tarp pitekantropo ir neandertaliečio bei mintys apie lyčių lygybę?
Gal tuomet verčiau užsiimti savivertės puoselėjimu. Ir, aišku, bandyti kalbėtis su ta trūkstama grandimi.
