Ši šventė sentikiams – viena svarbiausių. Nykstančiame Daniliškių kaime cerkvė duris atveria tik tris kartus per metus – Švč.Trejybės dieną, Velykas ir klausant išpažinčių.
Portalo lrytas.lt žurnalistams sentikiai leido stebėti apeigas. Tiesa, per jas į pačią cerkvę draudžiama įžengti marškinėliais trumpomis rankovėmis, o moterys privalo galvas pridengti skaromis, segėti ilgus sijonus.
Dauguma dabar gyvena Vilniuje
Cerkvės prieangyje pasitiko Arianda Šostak su dukterimis Sofija ir Melanija. Moteris – Daniliškių bendruomenės pirmininkė. Kaip ir dauguma besirenkančių į maldos namų, ji – vilnietė, nors tėvai gyveno šiame sentikių kaime, ji pati vaikystėje lankė cerkvę.
„Žmonės nepamiršo mūsų cerkvės, per retas šventes ji būna pilnutėlė. Tiesa, dabar bus kiek mažiau, nes juk vasara“, – dėstė A.Šostak.
Kiekvienam įeinančiajam būtina su kitais pasisveikinti ir pasveikinti su švente. Laukdamos apeigų moterys susėda vienoje cerkvės pusėje, vyrai kitoje. Kodėl jie nepakyla nuo suolų, paaiškėjo tik per apeigas. Per jas sentikiai, nepriklausomai nuo amžiaus, privalo stovėti.
Beveik valandą išstovėti tvankioje cerkvėje karštą vasaros dieną vilkint uždarais drabužiais – nelengvas išbandymas, tad vyresnio amžiaus moterys išeidavo į lauką pakvėpuoti grynu oru.
Vienas vyriausių sentikių – Nikolajus Dmitrijevas. Jis taip pat užaugo Daniliškėse, bet dabar gyvena Vilniuje. Žvalgydamasis po cerkvę jis prisiminė, kiek joje buvo ikonų“ „Šventųjų paveikslų buvo net dviem eilėmis, bet beveik viską ilgapirščiai išvogė. Prisimenu, mus, mažiukus, pačiame priekyje, prie ikonų sodindavo.“
Dar N.Dmitrijevas prisiminė, kad anksčiau Daniliškės buvo didelis sentikių kaimas, jame gyveno vos keli katalikai. Tai primena ir kapinės šalia kaimo. Jame – antkapiai su dvigubais kryžiais, paminkluose iškalti vardai, kuriuos jau retai išgirsi – Darja, Marfa.
Ikonas leidžia nešti tik vyrams
Tris kartus persižegnoti ir daugybę kartų kartoti „Viešpatie, pasigailėk“.Tai – neatsiejama sentikių apeigų dalis. Apeigų pabaigoje dvasios tėvas Anatolijus pakvietė tikinčiuosius paimti ikonas ir rikiuotis į kryžiaus kelią. Švč.Trejybės dieną tris ikonas leidžiama nešti tik vyrams. Žygiuojama tik kartą, kiekvieną cerkvės kampą neužmirštant pasmilkyti.
Po apeigų sentikių papročiu visa giminė susirenka prie stalo. Taip gretimame Kudrionių kaime susėdo keturios sentikių kartos. Deja, dauguma jų šiose apylinkėse jau negyvena.
Sentikių Švč.Trejybės šventė primena katalikų Visų Šventųjų dieną.
Trūksta lėšų stogo remontui
Sentikiai Lietuvoje apsigyveno po to, kai Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus valdymo metais buvo atlikta patriarcho Nikono Rusijos cerkvės reforma. Bažnyčios galva buvo paskelbtas Rusijos caras, o kartu keičiami ir naikinami nevienodumai bažnytinėse knygose ir apeigose.
1656 metais bažnyčios susirinkimas nuo Rusijos cerkvės atskyrė reformos priešininkus – sentikius. Bažnytinės ir pasaulietinės valdžios persekioti sentikiai traukėsi į dykras, miškus, bėgo į užsienį. Dalis jų atkeliavo į nuo seno pakantumu kitoms religijoms garsėjančią Lietuvą.
Viena iš vietų, kur jie apsistojo, buvo dvarininkui Riomeriui priklausančiose žemėse esantis Daniliškių kaimas.
Daniliškių kaimo viduryje esanti cerkvė -- viena iš trylikos Lietuvos sentikių maldos namų, pastatyta 1817 metais. Cerkve vadinti maldos namai perstatyti 1926-1931 metais. Ją sudarė erdvi maldos salė ir gyvenamieji popo šeimos kambariai. Daniliškių cerkvė aptarnavo ir Onuškio bei Stakliškių apylinkėse gyvenusius bendruomenės narius.
Dabar Daniliškių cerkvė – kiauru stogu. Bendruomenė kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, Trakų rajono savivaldybę, tačiau pagalbos kol kas nesulaukė. Esą ši cerkvė nėra didelė kultūros vertybė.
