Mergaitė nėjo į mokyklą, nes sirguliavo. Kai mama grįžo iš darbo, mergaitė jau buvo mirusi. Į butą Sotroje (Norvegija) buvo įsilaužta, mergaitė buvo pasmaugta.
Kristina klausė savęs: „Kas įvyko? Kodėl tai įvyko?“ Tai bandė išsiaiškinti ir policija.
2012 metais, maždaug po metų tyrimo, policija tyrimą dėl Monikos mirties nutraukė nusprendusi, kad mergaitė nusižudė pati. Policininkai ramia širdimi nusprendė, kad byloje nėra nusikalstamos veikos požymių. Mama Kristina atsisakė tuo patikėti. Kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai, norvegų žinios apie katalikiškas religines tradicijas lėmė, kad byla buvo ištirta atmestinai.
Tyrėjai daug ko nepadarė ir tikriausiai bus nubausti už aplaidų tyrimą ir elgesį su tyrėju, kuris privertė atnaujinti bylos tyrimą, Robiną Šėferį. Jis net parašė didelio populiarumo sulaukusią knygą „Monikos byla“, kurioje pasakoja, kaip buvo sunku atnaujinti bylos tyrimą.
Norvegija garsėja labai gera vaikų priežiūra, bet ar galėjo policija žiūrėti pro pirštus į faktą, kad žuvusi mergaitė buvo ne norvegė, ir todėl netirti mergaitės mirties aplinkybių iki galo? Visi norvegai sako, kad to niekada nebūtų atsitikę, jeigu nelaimė būtų ištikusi norvegų šeimą.
Norvegams ši byla yra visų pirma jų policijos skandalo byla. Šioje šalyje yra labai pasitikima savo institucijų darbu. Dažnam norvegui sunku patikėti, kad policija, ligoninė ar teismas neatliko savo darbo iki galo. Taip atrodė ir tyrėjui Robinui Šėferiui, kol nepasidomėjo byla ir jos veikėjais iš arčiau. Pasirodė, kad bylos tyrime buvo daug spragų, be to, ar aštuonių metų vaikai žudosi prieš tai išmušę durų langelyje skylę ir pradanginę savo telefoną iš kurio prieš tai skambino mamai?
Policijos tyrėjui R. Šėferiui tai pasirodė nesuvokiama. Jo dėka bylos tyrimas buvo atnaujintas, o DNR pėdsakai rasti ant mergaitės kūno nuvedė prie dabar teisiamo įtariamojo lietuvio Donato Lukoševičiaus, kuris mėnesį prieš mergaitės žūtį gyveno Kristinos ir Monikos namuose.
Kristinos šeima buvo mažiausia šeima, kokia tik gali būti, – viena mama ir vienas vaikas. Ši maža šeima buvo dar labiau sumažinta. Galvojant apie šią bylą, iškyla vieno veikėjo žodžiai iš filmo pagal Khaled Hosseini knygą „Bėgantis paskui aitvarą“: „Gyvenime yra viena nuodėmė, tai – vagystė. Kai nužudai žmogų, pavagi kažkieno gyvenimą.“
Apie tai, kokios jėgos palaikė Kristiną po dukros netekties, kaip ji jautėsi visus tuos metus, kai byla buvo nutraukta, nusprendžiau jos pačios paklausti trumpame interviu tiesiog teismo salėje.
– 2012 m. rugpjūčio mėnesį policija nutraukė bylą, nes palaikė tai nelaimingu atsitikimu arba savižudybe. Kaip į tai sureagavote? Ar kas nors jus tada suprato?
– Tas periodas, kai apie tai man pranešė, buvo beprotiškai sunkus. Aš apie tai (savižudybę) net nepagalvojau, atmečiau absoliučiai šitą prielaidą.
– Prireikė net dvejų metų, kad byla vėl būtų atnaujinta. Kaip jautėtės tuos dvejus metus?
– Tie metai man buvo neįsivaizduojamai sunkūs. Gyvenau tamsoje ir skausme…
– Kokia buvo jūsų reakcija 2014 m. gegužės 7 d., kai sužinojote, kad yra tyrėjų, kurie jumis patikėjo, ir kad byla bus atnaujinta?
– Tai buvo man pati geriausia žinia per tuos metus. Labai apsidžiaugiau, kad gal dabar jau būsiu išgirsta. Nors pradžioje buvo labai sunku tuo patikėti, nes man tai prilygo stebuklui.
– Norvegijoje ši byla susilaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Kaip jaučiatės dėl to?
– Labai to nesureikšminau, nes visas mano dėmesys buvo sutelktas į patį tyrimą ir bendradarbiavimą su kriminaline policija. Norėjau suteikti kuo daugiau informacijos, kad tik jie galėtų viską kuo nuodugniau ištirti.
– Kaip išgyvenus tokią tragediją jums pavyko tiek metų nepalūžti?
– Tik tikėjimas Aukščiausiuoju ir malda man padėjo nepalūžti. Taip pat visų mano artimų žmonių palaikymas.
– Ką manote apie tyrimą, bylą apskrita?
– Dėl bylos esu labai patenkinta, kad tai, kas buvo ištirta, pasiekė teismą. Esu dėkinga visiems, kas dirbo su šia byla. Buvo padarytas didelis darbas ir šią dieną turime tai, ko siekėme visus tuos metus.
