Suvereno idėja galiausiai čia reiškė net ne tiek nuorodą į vieno kunigaikščio aukštesnio statuso, lyginant su kitais įtvirtinimą, kiek užgimstančios valstybės nedalumo idėjos įgyvendinimą. Kadangi tuo metu suverenas sutapo su aukščiausiąja valdžia viename asmenyje, suverenitetas be visa ko kito buvo suprantamas kaip nesidalijimo valdžia su kitais absoliutistinių pretenzijas manifestacija, nekontroliuojamos valdžios triumfas. Panašiai kaip lotyniškos ištakos sąvoka „ absoliutas“, lietuviškai verčiamas žodžiu „neapribotas“, teisinio ir politinio titulavimo reikšmę įgyjantis žodis „suverenas“ yra negatyvios kilmės, visų pirma nurodantis į nedalumo užduotį. Kas čia keičiasi iš esmės, kai moderniausias laikais, apmąstant demokratinio visuomenė valdymo principus visuomenės sutarties teorijos plėtotėje, suverenu jau laikomas ne paskiras žmogus ar atskira žmonių grupė, o tauta kaip kolektyvini asmuo.
Štai vienas iš visuomenės sutarties kūrėjų, garsus naujųjų laikų teisės ir politikos filosofas J.-J. Rousseau, labiausiai artikuliuotu būdu įtvirtinęs tautos kaip suvereno idėją moderniųjų laikų mąstysenoje, labai aiškiai skelbia, kad suverenitetas kaip tautos bendrosios valios reiškimasis yra nedalomas, neperleidžiamas, neužstatomas, taigi negali būti iškeistas į jokią matematinę redukciją ar teisinę kazuistika.
Kitaip tariant, nedalumo idėja čia yra įsisąmoninama iki galo, labiausiai akivaizdžiu pavidalu, apie suvereniteto nedalumą kalbama su ne mažesniu įkvėpimu nei antikos filosofas Parmenidas kalbėjo apie absoliutų būties nedalumą. Valstybė tokiu atveju yra suprantama kaip tautos apsisprendimas savarankiškai tvarkyti vidaus ir santykių su kitomis valstybėmis reikalus.
Taigi valstybė yra tautos kaip suvereno idėja, valios aktas ir idėjos įkūnijimas, sudaiktinimas, jeigu norite, protingas daiktas. Ta proga dar būtų galima pasakyti, kad valstybės idėja be materializacijos yra tik grynas romantizmas ar utopija, o medžiaginė valstybės infrastruktūra be idėjos yra kapituliacijos būsena „belaukiant barbarų“.
Tačiau ne mažiau svarbiau pastebėti, kad pat valstybė, kol ji išreiškia tautos kaip suvereno valią, taip pat yra nedaloma principiniu požiūriu, nežiūrint admistracinio pasidalijimo.
Tikriausia visi esame girdėję, kad vienu iš svarbiausių demokratinio valdymo principu yra valdžių padalijimo reikalavimas. Ar tokia valdžių padalijimo demokratinė nuostata neužginčija viso to, ką dabar kalbėjome, nesipjauna su suvereniteto nedalumo idėja. Vis dar galvoju, kaip pasakyti švelniau, kad neišgąsdinčiau, labai paprastą dalyką, kad valdžia nėra valstybės dalis. Valdžia yra tarpininkė tarp valstybės ir piliečių, o tokią savo tarpininkavimo funkciją yra pasiruošusi vykdyti tuo geriau, kuo aiškiau politinio sąmoningumo kultūroje yra atidengiamas faktas, kad valdžia nėra valstybės dalis.
Svarbu, kad valdžia būtų pasidalinusi, bet drauge ir stipri, ginant valstybės idėją ir infrastruktūrą. Tačiau valstybę gali sunaikinti ne tik išorės agresija, bet ir sava valdžia, kai ji uzurpuoja suverenines tautos teises, tapatinasi su valstybe, laiko save tokia valstybės dalimi, kuri patampa svarbesnė už visumą.
Valdžia gali tapti gegužiuku valstybė lizde, jeigu tauta užmiršta savo kaip suvereno teises ir pareigas.
