Ta šalis turėjo daug karalių, kurie dėl nieko nesugebėdavo susitarti. Jie galėjo ištisus ketverius metus galėjo ginčytis ir nieko nenuspręsti. Tačiau kai Lietuvos mergeles ir bernelius ėmė ryti ugninis alkoholizmo drakonas, jie drąsiai užsimojo: „Kaposim jam galvas“. Tik vieną galvą kirsdavo – kita išsyk užaugdavo.
„Visi šalies riteriai, nukaukit drakoną ir duosim jums princesę“, – paskelbė karaliai. Tada vienas nežinia iš kur atvykęs princas ėmė ir užjojo ant Tauro kalno. Garsiai lietuviškai jis paskelbė žinią – girdėjosi net rūmuose. „Nuo šiol Lietuva bus laisva. Metas uždrausti gerti alkoholį karaliukams. Žuvis ima pūti nuo galvos. Jei karaliai geria vyną, viskį ir alų, tai ko stebėtis, kad girsta tauta“.
Karaliukai ėmė bruzdėti. Taikėsi nukauti drąsųjį riterį. Tačiau – kaip ir būna pasakose – galiausiai tiesa nugalėjo. Buvo išleistas įsakas, kad šalies valdovai daugiau nebegers. O jei gers, budelis nušnios jiems galvą. Nebegerti atrodė geriau negu prarasti galvą, nes juk karaliukų galvos – ne šiaip sau kopūstai. O tada – o stebukle – nustojo gerti ir tauta. Ir aš ten buvau, alaus midaus negėriau, gira per barzdą varvėjo.
Kaip jums tokia pasaka, mieli tautiečiai ir Seimo nariai? Ar jūs nenorėtumėte, kad ji įsikūnytų tikrovėje? Tik įsivaizduokite – Lietuva yra unikali ir drąsi šalis. Joje yra 144 Seimo nariai, kurie negeria alkoholio. Nė lašo. Tokio parlamento net užsienio turistai važiuotų pasižiūrėti. Ir verslo investicijas pritrauktume, nes juk koks gėris, kai valdžia mąsto blaiviai.
Manote, kad juokauju? Tačiau ar ne didesnis pokštas draudimais priversti tautą negerti? Jei žmogui šventė be alkoholio yra ne šventė, jis tikrai nesupras, kodėl jam valdovai nori uždraust gyvenimo džiaugsmą. Pasiims jis pasą į parduotuvę. Ir dar užsipirks alkoholio „atsargai“. Vyno, degtinės ir viskio butelius suslėps palovėj, kad bet kada galėtų atsikimšti.
Ar tokiems žmonėms padės reklamos uždraudimas? Nė velnio. Reklaminės žinutės, kad alus yra tikras poilsis, vynas – tikra romantika, o viskas – čia tai jau vyriškumas jau sėdi jų galvoje. Jau jų tėvai tuo tikėjo. Juk visiems teko girdėti panašius pasakojimus apie ilgaamžiškumą: „Mano senelis tai stambų lašinių šmotą atsipjaudavo ir makteldavo degtinės. 99 metų sulaukė“.
Uždraustas dalykas visada saldus, netgi jei tai gryniausia degtinė. Ypač jaunimui visada daug geriau kalbėti ne draudimų kalba. Gal ir gerai būtų, kad jie nematytų reklamų, kuriose kalama į galvą, kad laimingai gyventi galima tik ką nors vartojant. Tačiau dar geriau –parodyti, kad pramogauti galima ir be alkoholio.
Blaiviuose šokiuose tu sutiksi draugų, kuriais galima pasitikėti. Naktis su mylimąja bus tikras stebuklas ir kitą rytą nebus gėda. Tokios žinutės galėtų stipriai išblaivinti jaunąją kartą. Galiausiai jie savęs patys ims klausti: „O ar aš iš tiesų noriu gerti, ar geriu tik dėl kompanijos?“ Dauguma žmonių, kurie nors kartą sudalyvauja tokiuose vakarėliuose kaip „Goloka party“ ar „Yoga rave“ nusprendžia, kad tai buvo „žiauriai faina“. Gal jie iškart ir nenustos gerti alaus, bet tikrai prisimins blaivią „chebrą“, pašlijus santykiams su jų išgeriančiais draugeliais.
Ar gali būti, kad uždraudus alkoholio reklamą, po dvidešimties metų Lietuvoje žmonės gers mažiau? Gal ir gali. Tačiau jei gerti nebebus madinga, žmonės atras naujų svaiginimosi būdų. Esu tikra – jei kokie nors galvočiai nuspręs Lietuvoje išvis uždrausti prekybą alkoholiu, po ketverių metų busa įteisintas legalus kanapių rūkymas. Kas nors įrodys, kad „žole“ yra visiškai nekenksminga.
Bėda, kad mes nežinome, ko norime. Ar norime, kad visuomenė nustotų vartoti alkoholį? Ar norime skatinti gyventi sąmoningai, nebukinant sąmonės jokiais kvaišalais? Dauguma žmonių mano, kad apsvaigti yra gerai, tik svarbu saikas. Bet pakalbėkite su anoniminiais alkoholikais –iš liūno jie išsikapstė tik sau pripažinę, kad negali gerti saikingai.
Neseniai skaičiau knygą „Tėvo Stanislovo saulė“. Ten yra gydytojos narkologės Rūtos Mizerienės pasakojimas. Vienuolis ją įkalbinėjo padėti nuo alkoholio priklausomiems žmonėms. Tačiau ji jautė neviltį, nes narkologijos mokslas teigė, kad alkoholikas niekada neturi galimybių visiškai pasveikti. Ji neturėjo jėgų darbų, kai galvoje sukosi vienintelė mintis – įklimpę į priklausomybę nelaimėliai amžinai lieka alkoholikai.
Tėvas Stanislovas jai paaiškino: „Sveikas žmogus yra tas, kuris alkoholio nevartoja išvis, o ne tas, kuris Naujųjų be alkoholio negali atšvęsti. Tu iki galo nesupranti pasveikimo esmės todėl, kad manai, jog sveiki žmonės yra tie, kurie alkoholį vartoja saikingai. Kaip tik tie, vartojantys saikingai, ir yra potencialūs ligoniai, nes tik saikas priveda prie priklausomybės ateityje“.
Dvasininkas patarė gydytojai duoti blaivybės įžadus – kitaip ja ligoniai netikės. „Galiausiai nebegalėsi pacientams pasakyti, kas gi ta blaivybė – galėsi aiškinti tik apie saiką, o jiems, turėjusiems problemų su saiku, tai netinka – jiems reikia toliau gyventi tik blaiviai. Tu nežinosi, kas tai yra, ir tapsi melage“. Gydytoja taip ir padarė – davė įžadą visą gyvenimą negerti nė lašo.
Toje pačioje knygoje yra ir kita istorija iš Tėvelio gyvenimo. Kunigas Virginijus Vaitkus kartu su Tėvu Stanislovu patarnaudavo parapijiečiams – tuokdavo ir krikštydavo. Už tai žmonės dvasininkams stengėsi dosniai atsilyginti. Dovanodavo ir stipriųjų gėrimų. Kunigas Virginijus nešdavo butelius už bažnyčios tvoros ir sudaužydavo. Tai pamatęs, Tėvas Stanislovas ramiai paaiškino: „Vaikeli, taip tautos neišgelbėsi nuo girtavimo, kiekvienas žmogus turi pats save imti į rankas ir kovoti, jei turi priklausomybę“.
Krislus kitų akyse visada matyti lengviau. Su prostitucija visada kovoja tie, kurie naktimis sapnuoja nuogas moteris. Gal ir girtuoklius persekioja tie, kurie kankinasi, kad priėmime neišgertų dar vienos vyno taurės?
Tikrai – nepokštauju – žmonių pagarbos nusipelnytų Seimas, sau užsidraudęs vartoti alkoholį. Jei žmonių išrinktieji rodytų, kad gyventi galima blaiviai, jais pasektų ir daugiau žmonių. O įsivaizduokite, kaip linksma būtų rinkti naują Seimą. Kandidata išsijuosę dievagotųsi: „Gėriau. Bet daugiau nė lašo. Blaiviai tarnausiu tautai“.
Juk logiška – mes turime teisę reikalauti, kad mus valdytų blaivios galvos.
