Šias iš pirmo žvilgsnio keistokas mintis perša ne noras svaičioti iš neturėjimo ką veikti, o Kaune ryškėjanti nauja ir, ko gero, kai kam mados ar net gero skonio pavyzdžiu tampanti tendencija – ant stogų rengti spaudos konferencijas ir susitikimus.
Kas buvo pirmasis šios minties autorius, kol kas viešai niekas dar nepaskelbė ir nepasigyrė. Gali būti, kad jis taip ir liks nežinomas, nes idėja gimė kur nors restorano ar pirties užstalėje kilnojant taures už Kauno atgimimą ir šviesią ateitį, o jos gimdytojai gal net neprisimena, kas pirmas ir kodėl ištarė žodį „stogas“.
Galbūt mintis iš kabinetų keltis ant stogų į galvą trenkė stebint kvapą gniaužiančius vaizdus socialiniuose tinkluose? Pastatų vaiduoklių stogų atbrailomis naktimis klaidžiojančios beprotybės šiais laikais apstu. Tarp pamėgtų jaunimo vietų – nebaigto statyti betoninio „Respublikos“ monstro, dvylikaaukščių daugiabučių stogai.
Kai birželį spaudos konferenciją ant Kauno dramos teatro stogo surengė miesto valdžios atstovai ir pranešė apie naują „Teatro fabriko“ projektą, suteikiantį jauniems menininkams galimybę įgyvendinti savo ketinimus, dėl renginio vietos kauniečiai tik gūžčiojo pečiais.
Naujas pastatas iškils šalia Kauno dramos teatro, tai gal norėta vietą parodyti iš viršaus? Niekai, kad žvelgiant nuo stogo geriau matyti ir ištuštėję kai kurie Laisvės alėjos pastatai, ir apleisti kiemai. Juk kalbama ne apie tai, o apie šviesią jaunųjų kūrėjų ateitį!
Tačiau kai šią savaitę ant vienos Kauno senamiesčio bažnyčios stogo ėmė ropštis „sveiko proto liberalai“ su Vilniaus meru R.Šimašiumi priešakyje, kad padiskutuotų apie Kauno ir Lietuvos ateitį po ketverių ar keturiolikos metų, tai atrodė keisčiau, nei stovint Nemuno pakrantėje sakyti pamokslą žuvėdroms. Ir kodėl liberalams prireikė būtent bažnyčios stogo?
Lipantieji ant pastatų viršaus pasakys (kai kas jau taip pasakė), kad, pakeitus požiūrio kampą, keičiasi ir mūsų matoma perspektyva. Nepaneigsi, nuo stogo išties toliau matyti, nei stovint prie bažnyčios ar pastato vaiduoklio sienų. Tačiau iš aukštai galima nepastebėti žemiškų dalykų, o žmonės gatvėse tampa panašūs tik į nedidelius ropojančius vabalus.
Tačiau sugrįžkime prie Kauno stogų, ant kurių ne tik romantikai, menininkai, bet ir valdžios vyrai bei moterys atranda naujų erdvių pokalbiams ir intrigai. Nors dėl dangoraižių statybos mieste seniai apsispręsta – jiems kai kuriose vietose nelemta iškilti, tačiau aukštų pastatų ir plokščių stogų ir be naujų statybų netrūksta.
Kažkodėl visai neišnaudojamas miesto savivaldybės stogas. Telekomunikacijų bendrovės antenos galėtų vietą bent retkarčiais užleisti posėdžių dalyviams. Meras pavaldiniams iš aukštai parodytų, ką dar reikia nuveikti, kad miestas būtų gražesnis. Trumparegiams galima pasiūlyti žiūronus ar net teleskopus.
Dar geriau Kaunas matytųsi nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo. Iš aukštybėse esančios apžvalgos aikštelės skelbti svarbiausias žinias miestelėnams būtų visai smagu, o garsas apie tokį kauniečių informavimo būdą gal net pasklistų už miesto ribų.
„Laikinoji sostinė“
