Tokį vaizdą buvo galima išvysti Virbalio miestelio (Vilkaviškio r.) kapinėse Visų Šventųjų dieną.
Šiose kapinėse yra palaidota keliasdešimt romų tautybės Kybartų, Marijampolės, Vilkaviškio gyventojų. Pačiame Virbalyje negyvena nei vienas čigonas.
Virbalio seniūnijos seniūnas Zitas Lasevičius sakė, jog miestelio kapinėse yra 50–60 čigonų kapų.
Savo tautiečių amžino poilsio vietomis romai nelabai rūpinasi. Seniūnijos darbuotojai kasmet jiems primena, kad apsitvarkytų.
Tačiau per Mirusiųjų pagerbimo dieną romai sukrunta: puošia kapavietes ir gyvomis, ir dirbtinėmis gėlėmis, pastato gausybę žvakių.
Prie brangesniais paminklais pažymėtų kapaviečių yra akmeniniai staliukai. Jei jų nėra, čigonai privalomą šių švenčių atributą – vaišes – išdėlioja tiesiog ant žemės.
„Tokios mūsų čigoniškos tradicijos, mes turime išgerti. Mes – ne pijokai, taip nori mirusieji. Vasarą atėję čia mes negeriame. Ir paverkiame, ir pasimeldžiame. Mes esame tikintys, einame į bažnyčią“, – pasakojo solidaus amžiaus čigonė Viktorija, patenkinta, jog žurnalistai domisi romų tradicijomis.
Per keliolika bendravimo minučių Viktorija iš rankų nepaleido degtinės butelio su rusiška etikete. Užkanda buvo padėta ant žemės.
Kelios čigonės gurkšnojo, valgė, rūkė, nekreipdamos dėmesio į aplinkinius.
Po valandos jos iš kapinių išėjo netvirtais žingsniais, prilaikydamos viena kitą.
Visų čigonų atsineštos vaišės buvo panašios: stipresnio gėrimo buteliai ir saldumynai su rusiškais užrašais, pomidorai, vaisiai, dešra, vištiena, sausainiai ir net indeliai su mišraine.
Viktorija tikino, – ko nesuvalgo, viską palieka prie kapo, – tokia tradicija.
„Į karstą niekas brangių daiktų nebededa. Jei žmogus rūkė, įdedame cigarečių pakelį, drabužius, kuriais prieš mirtį vilkėjo“, – aiškino Viktorija čigonų tradicijų subtilybes.
Ne visi čigonai, ypač vyresnio amžiaus, yra raštingi.
Galimas daiktas, jog kapavietę tvarkanti čigonė negalėjo perskaityti, kas parašyta ant paminklo priklijuotame lape, reikalaujančiame susimokėti paminklus dariusiems meistrams. Arba moteriai nė motais.
Čigonų kapai yra priešingose didžiulių Virbalių kapinių pusėse.
Abiejose pusėse ant paminklų dažniausiai kartojasi tos pačios pavardės: Brižinskai, Aleksandravičiai, Marcinkevičiai.
Romai teigė, jog paminklo dydis rodo pagarbą mirusiajam. Virbalio kapinėse yra daug čigonų kapaviečių su įspūdingo dydžio paminklais ir mirusiojo atvaizdu visu ūgiu.
Prie vieno kapo, kuriame praėjusiais metais buvo palaidotas jaunas vyras, užkalbinta čigonė nesileido į kalbas apie jos tautos papročius.
„Nieko nepasakosiu. Va, sūnų palaidojau“, – piktai atšovė tvirto stoto čigonė.
Jos sutuoktinis tuo metu iš krepšio traukė alkoholio butelius bei maistą. Matėsi, jog čigonui knietėjo pabendrauti su žurnalistais.
„A kas jus domina?“ – mandagiai pasiteiravo smulkaus sudėjimo vyriškis ir po akimirkos pasigailėjo. Žmona gimtąja kalba ant jo taip piktai riktelėjo, jog iš netikėtumo vyriškis net pasitraukė atatupstas.
„Ačiū, kad aplankėte. Eikite, lietuvius kalbinkite“, – perdėtai maloniai čigonas pasiuntė žurnalistus.
Prie pastarųjų priėjusi jauna čigonė tyliai ištarė: „Jūs nepykite, jie nesupranta kultūros.“
Išvaizdi mergina pasakojo, jog ji yra baigusi 11 klasių, mėgsta fotografuoti, Marijampolėje ieško darbo ir tikisi, kad Jaunimo darbo birža jai padės.
Daili čigonė prisipažino, jog ji tris mėnesius dirbo vienoje Marijampolės įmonėje, tačiau iš darbo išėjo, nes buvo pernelyg sunku fiziškai.
Mergina tvirtino, jog dėl savo tautybės Marijampolėje niekada niekur nebuvo atstumta, niekas į ją nežiūrėjo su nepasitikėjimu.
Su prosenele į Virbalio kapines prie artimųjų kapų atvažiavusi mergina nuoširdžiai siūlė vaišintis: „Aš esu čigonė, bet visi sako, kad ne tokia.“ ˙
