Interviu „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Patriotai“ R.Karbauskis, kuriam poryt sukaks 47-eri, prisipažino, kad nedirbti jis galėjęs jau 1996 metais – buvęs gana turtingas, o sukurtas verslas garantuoja vis naujas pajamas.
Tačiau vietoj ankstyvos pensijos verslininkas pasirinko politiką ir labdaringą veiklą.
Dabar jo tikslas – išgelbėti Lietuvą nuo skurdo, ydų, išsivaikščiojimo, o kultūrą, kuriai ėmėsi vadovauti, – nuo elitiškumo.
Beje, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas tarp politikų pamėgins įtvirtinti prezidentės Dalios Grybauskaitės taisyklę – slėpti nuo visuomenės asmeninį gyvenimą.
– R.Karbauskis atėjo, kad padarytų visus panašius į save, o visą Lietuvą – į gimtuosius Naisius?
– Esu tai girdėjęs. Bet aš tikrai niekada nesiekiau, kad visi žmonės būtų abstinentai, niekada nesu to pasakęs.
– Bet jums patiktų, jeigu aplinkui žmonės būtų panašūs į jus, ar ne?
– Man patiktų, kad žmonės būtų laimingi. Visas mano gyvenimas yra tai, jog džiaugiuosi tuo, kad aplinkui esančius žmones darau laimingus. Tai tikriausiai geriausias jausmas.
– Jūs kada nors parodysite tautai savo žmoną Liną (ji gyvena Ispanijoje. – Red.)?
– Neparodysiu.
– O kodėl?
– O kam?
– Leonidas Brežnevas ir senoji sovietinė gvardija irgi nerodė savo žmonų. Bet „perestroika“ prasidėjo nuo to, kad Michailo Gorbačiovo pašonėje viešumoje atsirado Raisa.
Civilizuotas elgesys susijęs su tuo, kad žmogus, kuris yra valdžioje, neslepia nei savo šeimos, nei jos narių interesų.
– Pasakysiu, ką reiškia civilizuotas elgesys.
Kai susirinko mūsų jauni žmonės, Seimo nariai, turintys vaikų ir dar turėsiantys jų ne vieną, mano pirmas sakinys buvo: „Labai gerai pagalvokite, ar norite, kad jūsų šeima būtų įtraukta į viešąjį gyvenimą. Jūs turite teisę to nedaryti. Mano pasirinkimas buvo to nedaryti, aš dėl to nesigailiu.“
– Bet turbūt suprantate, kad ta paslaptis tik dar labiau masins domėtis, ką jūs slepiate?
– Žinau.
– Jau šiandien esate poruojamas su viena savo bendražyge.
– Esu girdėjęs.
– Tai ką su tuo darysite?
– Nieko. O ką su tuo daryti? Nė vienam Seimo nariui negali būti prievolė savo šeimą įvelti į viešąją erdvę.
Net kalbant apie smurtą ir patyčias mokyklose, pabandykime įsivaizduoti nors vieną Seimo narį, jeigu jis parodys savo vaiką per televiziją kokioje nors laidoje, kaip į tai reaguos jo bendramoksliai.
Todėl į visus kolegas ir kreipiausi sakydamas: labai gerai pagalvokite, saugokite savo vaikus.
– Jums Lietuva atrodo tokia nesaugi?
– Kodėl? Šneku apie kitką – apie vaikų santykius mokykloje, tiesiog apie žmonių santykius.
– Jūs vienišius? Jums vienam gerai? Pagal tai, ką deklaruojate, jūs gyvenate vienas kaip vilkas.
– Aš suprantu. Galima taip pasakyti: žemaičiai, jeigu šnekėtume apie žemaičius, yra keisti. Ir tai yra mano kraujyje.
– Jūs galite būti vienas?
– Esu žemaitis, vadinasi, galiu būti vienas.
Bet nesakau, kad man nereikia žmonių, kad neturiu jų matyti. Tas jausmas, kad tu darai ką nors, kas daro kitus laimingus, man būtinas.
– Ar du jūsų sūnūs ketina kada nors grįžti į Lietuvą? Ar norite, kad vaikai gyventų arčiau jūsų?
– Svarbiausia – kad būtų darni šeima, kad gimtų vaikai, man – anūkai. Tai svarbiausia.
– Mergaičių ar berniukų labiau laukiate?
– Jokio skirtumo.
– Bet jie gyvens jau Lietuvoje?
– Jie patys nutars. Manau, kad taip. Kad darbas bus susijęs su Lietuva, tai aišku.
Kodėl būtinai žmonės turi muštis į krūtinę? Aš toks, aš. Čia tas pat kaip su religija. Klausia, kokios esu religijos. Sakau, o kodėl manęs to klausiate?
– Atsakėte kaip D.Grybauskaitė. Ji taip yra pareiškusi, kai buvo paklausta, ar yra tikinti.
– Nė vieno žmogaus nereikėtų to klausti iš pagarbos jo įsitikinimams, pažiūroms.
– Tačiau tauta jus matys persižegnojantį, pavyzdžiui, per įvairiomis specialiomis progomis rengiamas mišias Arkikatedroje. Ten politikams rezervuojama pirmoji klauptų eilė.
– Aš suprantu, kad į mano pareigas tai neįeina. O šnekant apie pasirinkimą, padarysiu jį, kai bus konkreti situacija.
Kartais būna toks savęs rodymas. Pavyzdžiui, per rinkimų kampaniją žmogus per dieną apvažiuoja penkias bažnyčias, visur labai meldžiasi ir po to visose penkiose atlieka išpažintį.
– Buvo tokių?
– Taip, yra buvę.
– Ką galite pasakyti apie savo charakterį?
– Man tikrai sunku, kai tenka įrodinėti, kad aš ten iš ko nors pagamintas.
Viena galiu pasakyti, ir tai bus žiauri žinia tiems, kurie bando mane išvesti iš kantrybės: neįmanoma manęs išvesti iš kantrybės. Neįmanoma dėl to, kad aš į galvą neimu tų visokių nesąmonių.
– Reikia suprasti, kad jūs niekada ant nieko nerėkėte ir niekada neprarandate savitvardos?
– Ne. Pasidomėkite, raskite žmogų, kuris mane regėjo netekusį kantrybės. Esu labai ramus žmogus. Na, aš taip pats save vertinu.
Kaip šaškininkas, esu labai analizuojantis situaciją, labai greitai mąstau, galiu per kelias sekundes apsvarstyti ir priimti vieną ar kitą sprendimą. Aš galvoju greičiau, negu šneku. Tai labai svarbios savybės – ar tu būtum politikas, ar verslininkas.
– Ir nesvarbu, kad, pavyzdžiui, pasikeičia aplinkybės? Jūs neklystate?
– Klystu. Daug kur klystu.
– Bet kai klystate, irgi varote taip – nosies tiesumu?
– Būdamas gal kokių trylikos metų esu pasakęs mamai, kad niekada gyvenime negersiu kavos. Man nepatikdavo tirpiosios kavos kvapas. Aš jai tai pasakiau ir niekada nesu ragavęs kavos.
Taip pat – ir politikoje. Kas mane pažįsta, puikiai žino, kad bandyti mane perkalbėti, jeigu turiu kokią nors nuostatą, labai labai sunku.
– Tokiu atveju esate stuobrys. Jus galima išprovokuoti. Nes jūs įsispirsite, ir garantuotai rasi R.Karbauskį toje pačioje vietoje.
– Ne visai. Aš kalbu apie pažiūras. Sakykime, šeima.
Kas joje gali pasikeisti? Kas gali pasikeisti kokiuose nors tavo paties pomėgiuose?
Antrąją straipsnio dalį skaitykite sekmadienį.
