Tačiau vyriška laikomą profesiją pasirinkusi liauna, daili 30 metų moteris 4 tūkst. hektarų mišką saugo, globoja ir, kaip sako pati, augina tarsi vaiką. Ji iš pradžių mokėsi kirpėjos amato, tačiau jos proprosenelio Šalčininkijos girininko genai padarė savo. Tarp miškų gimusi ir užaugusi Božena grįžo į mišką jo ginti ir globoti, pelnė vyriško kolektyvo pagarbą.
Gyvena kaip pasakų šalyje
„Mūsų kolektyvas – tai snieguolė ir penki gerokai ūgtelėję nykštukai“, – šmaikštavo Parudaminos girininko pavaduotoja B.Golubovska, turėdama omenyje save, girininką Genadijų Josifą Morozą, tris eigulius ir rekreacijos darbuotoją, nagingą medžio drožėją.
Parudaminoje miškininkė iš tiesų gyvena lyg Kalėdinės pasakos personažas. Girininkijos aptvare ganosi nors ne elniai, bet jų artimi giminaičiai – du briedžiai. Miške čiulba paukščiai, laigo žvėrys. Pernai net vilkų porelė buvo apsigyvenusi. Bet nebaisūs, nesuėdė nei „snieguolės“, nei „nykštukų“. Bent jau iki šiol.
Toks romantiškas vaizdas anaiptol nereiškia, kad jaunosios miškininkės darbas – tik pasaka.
„Miškininkas yra ne profesija, o gyvenimo būdas, – tikino B.Golubovska. – Mes neskaičiuojame darbo valandų. Mišku reikia nuolat rūpintis – atlikti sanitarinę priežiūrą, rinkti šiukšles, sausros metu sergėti nuo gaisrų, gaudyti miško vagišius. Nuolat rengiame reidus po darbo valandų, savo iniciatyva, nereikalaudami sumokėti už viršvalandžius.“
Pričiupo miško niokotoją
Prieš didžiąsias žiemos šventes pagrindinis miškininkės rūpestis – saugoti girią, ypač spygliuočių jaunuolyną, nuo eglučių vagių.
„Šiemet tokių kol kas nepasitaikė. O pernai nutvėrėme vyriškį, kuris buvo iškirtęs per dvidešimt eglučių, gerokai ūgtelėjusių. Kirtėjas iš pradžių paniekinamai šypsojosi, sakė – o ką jūs man padarysite? Kai pasakiau, kokios baudos gresia, vyriškis vos ne ant kelių atsiklaupė, maldavo pasigailėti – išlaiko didelę šeimą. Paskyriau tada baudą pagal mažiausius įkainius“, – prisiminė B.Golubovska.
Už savavališką eglutės nukirtimą, nelygu jos dydis, gresia bauda nuo 14 iki 28 eurų. Jei nutveriamas mišką niokojantis pareigūnas – nesvarbu, policininkas, ugniagesys, kariškis ar girininkas – turi mokėti 50 eurų baudą.
Kaimynystėje apsigyveno lūšis
O B.Golubovskos valdose niekdariams nepatartina vaikščioti su kirviu rankose, ypač po jaunuolyno teritoriją net naktimis. Šiemet čia apsigyveno lūšis. Ją užfiksavo medienos sandėlyje įrengtos stebėjimo kameros, ne kartą pastebėtos ir pėdos sniege.
Paprastai lūšis žmogaus nepuola, bet šis žvėris, pamatęs be leidimo eglutę kertantį asmenį, iškart pasiruošia tokiam paleisti žarnas.
B.Golubovska miškininke dirba nuo 2007 metų.
„Pradėjau nuo eigulės pareigų. Kartu su vyrais tampiau sunkias šakas, kasiau griovius biržių riboms žymėti. Moterų miškininkių Lietuvoje nedaug, iš pradžių daugelis stebėjosi, kad pasirinkau tokią profesiją. Pamenu, kai jau pakilau iki girininkės pareigų, atėjo vienas interesantas, vietinis gyventojas. Pravėręs duris atsainiai paklausė: panele sekretore, kur rasti girininką? Atsistojau, padaviau ranką, tariau – malonu susipažinti, aš ir esu girininkė. Vyriškis net išsižiojo iš nuostabos. Sakė, tikėjausi pamatyti drūtą vyrą su barzda, o čia sėdi smulkutė mergina“, – šypsodamasi pasakojo Božena.
Pašaukė protėvių kraujas
Po vidurinės mokyklos ji ne iš karto pasuko į mišką. Iš pradžių mokėsi vienoje Vilniaus profesinėje mokykloje kirpėjos amato.
„Baigusi 10 klasių labai norėjau ištrūkti iš provincijos, iš Šalčininkų rajono ir gyventi Vilniuje. Bet greitai supratau, jog didmiestis – ne man. Tuomet įstojau į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Vėliau dar mokiausi Mykolo Riomerio universitete, Aplinkosaugos fakultete. Mišką visada mylėjau, bet tapti miškininke turbūt paskatino ir genai. Iš giminės pasakojimų žinau, jog mano proprosenelis buvo Šalčininkijos girininkas. Anais laikais – svarbus asmuo“, – sakė B.Golubovska.
Be gaisrų ir nelegalių medžių kirtėjų, didžiausias miško priešas, kaip sakė Parudaminos girininko pavaduotoja, – šiukšlintojai.
„Parudamina tik 30 kilometrų nuo Vilniaus, todėl vasaromis mūsų miškuose – galybė poilsiautojų. Deja, anaiptol ne visi jie valyvi. Dar daug nesąžiningų žmonių, kurie atsikrato šiukšlių iš namų, išmesdami jas pamiškėse. Pavasarį miškai ir pamiškės tiesiog mirga nuo šiukšlių maišų“, – apgailestavo miškininkė.
Jaunas miškas – kaip mažas vaikas
Anot jos, viltis yra auganti karta, kuri nuo mažens mokoma tausoti gamtą. B.Golubovska daug dėmesio skiria susitikimams su mokiniais, girininkijoje įrengtas pažintinis Miško takas, kurį ateinančių metų pavasarį ketinama atnaujinti.
Gali būti, kad bendravimas su vaikais ir kitais vietiniais šių apylinkių gyventojais jau davė vaisių. 2014 metais iš Parudaminos girininkijai priklausančių miškų buvo surinkta 15 tonų šiukšlių, 2015 metais – 12 tonų, 2016 metų pavasarį – 8 tonos.
Mišką B.Golubovska palygino su vaiku, kurį reikia auginti, auklėti, saugoti.
„Psichologai nustatė, kad pagrindiniai vaiko charakterio bruožai formuojasi iki 5 metų. Panašiai ir atsodintas miškas – ką į jį per 3 metus įdėsi, tą ir turėsi. Kaip mažus vaikus reikia saugoti nuo ligų ir blogų įpročių, ugdyti gėrį, taip ir mišką reikia saugoti nuo ligų, rūpintis, kad jaunuolyno neužgožtų žolė, krūmokšniai“, – aiškino miškininkė.
Jauna moteris teigė, jog didmiesčio nepasiilgta, jai tiesiog atgrasu būtų gyventi automobilių išmetamomis dujomis užterštoje aplinkoje, vargti transporto spūstyse. O nuvažiuoti į Vilnių pasisemti kultūros, aplankyti teatrus, muziejus, turint automobilį – jokių kliūčių.
Vilniaus miškų urėdijos urėdas Artūras Nenartavičius sakė esantis sužavėtas B.Golubovskos uoliu darbu ir atsidavimu miškui.
„Božena jau buvo tapusi jauniausia Lietuvoje moterimi girininke, bet per krizę, sujungus dvi girininkijas, teko įdarbinti pagal girininko pavaduotojo etatą. Tačiau esu įsitikinęs – ji bus girininkė. Ir nenustebčiau, kad netolimoje ateityje Lietuvoje atsirastų pirmoji miškų generalinė urėdė“, – pagyrų uoliai pavaldinei negailėjo urėdas A.Nenartavičius.
