Pasižvalgius po socialinius tinklus tą dieną galėjo susidaryti vaizdas, kad labiau patriotiškos ir savo nepriklausomybe besidžiaugiančios tautos pasaulyje nerastum: tiek trispalvių, Vyčių ir gražių žodžių. O kur dar laužai Gedimino prospekte, koncertai, kitos linksmybės.
Tiesa, ne visi pasidavė šiai euforijai. Tuo metu, kai V.Landsbergis Vasario 16-ąją iš Signatarų namų balkono minią gatvėje ragino dėl mašinos ir panos neprapilti Lietuvos, kiti lietuvių būriai irgi džiaugėsi laisve. Tiesa, ne tėvynėje, o draugiškoje netolimoje šalyje, kur važiuoti apsipirkti per savaitgalius ir šventes jau tampa tautine tradicija.
Visais laikais Lietuvai svarbi buvusi Lenkija dabar vėl yra strateginė mūsų partnerė – ir ne tiek karybos srityje, kiek taikos reikaluose. Euro neskubanti įsivesti kaimynė vilioja geromis kainomis jau ne tik Pietų Lietuvos, bet ir didžiųjų miestų gyventojus. O pigumas Lietuvos piliečiams vis dar yra esminis kriterijus renkantis prekę.
Ir tai nenuostabu, nes mūsų šalis pagal atlyginimų ir pensijų lygį gali konkuruoti tik su Rumunija ir Bulgarija. Lietuvių šeima maistui išleidžia daugiau nei 22 proc. savo pajamų (daug maisto vartojantys amerikiečiai jam skiria mažiau nei 7 proc.).
Vasario 16-ąją prie lenkiškų parduotuvių lietuviai nekalbėjo apie tėvynės meilę. Jie keiksnojo valdžią ir visus kitus, dėl kurių yra priversti skursti. Būtent skursti, nes taip didelė piliečių dalis suvokia savo padėtį.
Lyginant su ES, kuri iki mums ten įstojant buvo vadinama turtingųjų klubu, daugumos pajamos išties yra kuklios.
Žmonės mato, kaip gyvena tos pačios Lenkijos žmonės, girdi iš emigracijos laikinai grįžusių giminaičių kalbas apie algas Anglijoje ar Norvegijoje. Ir daro savas išvadas.
Taip kaupiasi nusivylimas, bejėgiškumo jausmas ir įniršis. Vieni emigruoja, o likę balsuoja už vis naujus gelbėtojus. Ir štai turime naujausią žalią gelbėjimo armiją, kuri viską daro taip, kad išvažiuotų dar daugiau piliečių.
Atsirita dar didesnė mokesčių banga. Dviguba, nes valdžia pasiryžo imti didesnį nuošimtį ir nuo pajamų, ir nuo pirkinių. Ir baikite svajoti, kad bus sumažintas PVM maisto prekėms, nes mūsų reformų esmė – draudimai, baudos ir biudžeto pajamų didinimas vis dar krutančiųjų sąskaita.
O ką daugiau gali padaryti valdžia, nekontroliuojanti valstybinės valiutos? Juk neims mažinti mokesčių naštos mažam ir vidutiniam verslui arba naikinti biurokratinių kliuvinių tiems, kurie norėtų patys pradėti suktis.
Todėl ir toliau turėsime išpūstą biurokratų aparatą, sparčiai senstančią visuomenę, emigruojantį jaunimą. Ir storą, aptingusį, iš pašalpų įpratintą gyventi sluoksnį, pasiryžusį verčiau bylinėtis su valstybe, nei eiti dirbti.
Žinoma, kažkur šiame kelyje laukia taškas, kurį pasiekus dar besilaikanti tvarka ims krikti. Valstybė toliau gyvuos, tačiau tai bus labiau siluetas nei kūnas. Geidžiamiausios darbo vietos bus viešajame sektoriuje, kuris garantuos socialinę apsaugą ir stabilias pajamas. Chroniškai trūks statybininkų, medikų, mokytojų ir aukščiausio lygio vadovų, kurių jau dabar nepakanka.
Kadangi į valdiškus postus pagal ilgametes tradicijas bus sistemingai priimami savi „geri žmonės“, ten vis labiau dominuos vidutinybės su latentiniu menkavertiškumo kompleksu. Seime daugės beraščių rėksnių. Ankstesnės valdžios, palyginti su tuo, kas laukia, atrodys kaip senovės išminčiai.
Viską paspartins 2020 metais išsekęs Europos milijardų spenys, o jo netekusios alkanos burnos dar aršiau ims kandžiotis. Vis daugiau tautiečių maitinsis parsivežta pigia lenkiška dešra.
O po mirties statistinio lietuvio kūnas dar kartą apsilankys Lenkijoje. Pigiame krematoriume. Mat vienintelis veikęs tėvynėje bus uždarytas visuomenei reikalaujant sumažinti laukų taršą.
