Pasikeitus valdžiai Lietuvoje liberalo Vilniaus mero pažiūros įgijo „valstietiškų“ bruožų – uždrausti, neleisti.
Paminklo Vyčiui idėją iškėlusių visuomenininkų jis, švelniai tariant, nepaiso, nė neketina įsiklausyti į jų žodžius.
Nors anksčiau dėl bendravimo R.Šimašiui didelių problemų nekildavo, šįkart jis klimpsta į „valstiečių“ bėdas – nenorą tartis, tik savo nuomonės girdėjimą.
Visuomeninių organizacijų ir pavienių asmenų sukurtas Vyčio paramos fondas irgi nusprendė neklausyti R.Šimašiaus priešgyniavimo – toliau ketina gaminti Lukiškių aikštei skirtą paminklą ir nepaisyti neigiamo valdžios požiūrio į šį projektą.
Nebūtų nieko nuostabaus – dėl kiekvieno paminklo užverda žodžių mūšiai. Bet šį kartą aršiausias kovotojas – miesto vadovas. Paprastai būna atvirkščiai – valdžia palaimina sumanymą, o kritikai laido strėles į, jų nuomone, nevykusį paminklo projektą.
Ginčas dėl paminklo Lukiškių aikštėje skiriasi ir tuo, kad jį visuomenininkai siekia pastatyti iš suaukotų lėšų, o valstybei tektų prisidėti nebent statant postamentą.
Tai būtų dovana valstybės atkūrimo šimtmečiui.
Tad kaip suprasti R.Šimašiaus „ne“ tūkstančių žmonių susitelkimui, meilės tėvynei išraiškai?
Bet kas gi bus toliau? Jeigu ir R.Šimašius, ir visuomenininkai užsispirs, Lukiškių aikštėje pakvips nelegaliomis statybomis. Juk kaip vertinti tai, kad paminklas iškils negavus savivaldybės leidimo?
Kita vertus, paminklas gal būtų puikus šitmetį švęsiančios valstybės tikrovės atspindys? Kai valdžia sau, o žmonės – sau.
