Vyriausybės vadovas ypač piktinosi, kad partneriai nepalaikė urėdijų reformos, bet juk jie ir nežadėjo pritarti valstybinio miškų ūkio pertvarkos planui.
Urėdijų reforma sulaukė konservatorių paramos, o prisimenant S.Skvernelio susitikimus su jų lyderiu G.Landsbergiu, pastarojo pagyras premjerui ir pažadus remti jo iniciatyvas, imta svarstyti ir apie naujos koalicijos lipdymą.
Kad ir kaip būtų, „valstiečiai“ ir socialdemokratai pasignaibė veikiau norėdami parodyti savo ambicijas.
Išėjus ir koalicijos kairiesiems, mažumos Vyriausybė būtų itin priklausoma nuo kitų partijų norų bei interesų, tad užmojus apie ryžtingai šalį reformuojančią valdžią reikėtų pamiršti.
Koalicija su konservatoriais reikštų Vyriausybės performavimą, o, atsižvelgiant į pastarųjų frakcijos Seime dydį, jiems tektų skirti ir daugiau ministrų portfelių. Bet tai „valstiečiams“ būtų tik pusė bėdos, nes jie dar atsitrenktų ir į dešiniųjų norą dominuoti, tad su jais būtų itin sunku sutarti.
„Valstiečių“ sąjunga su konservatoriais nelabai reali ir dėl asmeninės priešpriešos tarp R.Karbauskio ir G.Landsbergio. Kita vertus, ir socialdemokratams, nepaisant nuoskaudų, sunku būtų atsisakyti valdžios postų, prie kurių ši partija itin prisirišusi.
Vadinasi, valdančioji koalicija, kad ir braškėdama, dirbs toliau – Vyriausybė išliko ta pati.
Bet negi tai svarbiausias jos 100 dienų veiklos laimėjimas?
Labai nelengva būtų nurodyti kokius nors konkrečius didelius jau atliktus darbus iš gausaus „valstiečių“ rinkimų pažadų sąrašo, kuris tik po kelių mėnesių virto šiokiu tokiu Vyriausybės darbų planu.
Pensijos vidutiniškai padidintos 20 eurų, bet tai – dar ankstesnės valdžios įsipareigojimas, tiesa, įvykdytas kiek kitokia forma – nuo metų pradžios, nelaukiant liepos mėnesio, užtat pensininkams pridėta perpus mažiau pinigų, nei žadėjo socialdemokratai.
Taip pat pakelti akcizai alkoholiui. Tai bene vienintelis įgyvendintas pačių „valstiečių“ sumanymas.
Negana to, šis žingsnis įvertintas prieštaringai – ypač aludarių ir alaus mėgėjų.
Dar atleisti „Lietuvos geležinkelių“ ir kai kurių kitų valstybinių įmonių vadovai, daug metų ėję šias pareigas ir jau anksčiau baksnoti prezidentės D.Grybauskaitės.
Galbūt tokios permainos buvo pribrendusios, bet galima abejoti, ar tai „valstiečių“ planas.
Juk susisiekimo ministru paskirtas R.Masiulis seniai griežė dantį ant „Lietuvos geležinkelių“ vadovybės, ir jei jį į šias pareigas įtaisė, kaip spėjama, prezidentė, vadinasi, ir valstybinių įmonių valymas vyksta pirmiausia šalies vadovės iniciatyva.
Daugiau beveik ir nėra ką įrašyti į Vyriausybės šimtadienio nuveiktų įsimintinų darbų sąrašą. Mat visa kita – vien darbų planai ar net prieštaraujančių vienas kitam planų projektai, taip pat kalbos, dažnai siunčiančios prieštaringus signalus visuomenei.
Žinoma, negalima pasakyti, jog Vyriausybė visai nieko neveikia. Taip nėra.
Visuomenė informuota jau apie kelis šimtus būsimų darbų, tiktai šie planai gana nekonkretūs, neretai sunkiai suderinami ir neaišku, kaip bus įgyvendinti.
Regis, chaoso ir miglos kur kas daugiau nei aiškumo.
Stringa netgi ne patys sudėtingiausi sumanymai. Antai pažadėta skaidrinti valdžios veiklą, mažinti valdininkų ir valstybinių įstaigų skaičių.
Bet nuo Vyriausybės kanceliarijos pradėta pertvarka iškart susidūrė su kliūtimis – darbuotojai, kanclerę M.Dargužaitę apkaltinę nekompetencija, apskundė ją premjerui.
Galima tik spėlioti, kas dėsis, kai Vyriausybė, pavyzdžiui, imsis žadėtos ir seniai pribrendusios švietimo reformos, aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos.
Šiandien net neaišku, kokius įstatymų projektus švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė, atrodo, pritarianti radikaliam universitetų skaičiaus mažinimui, siūlys Seimui.
Susidaro įspūdis, kad jos ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko E.Jovaišos nuomonės – priešingos.
Tiesa, pastaruoju metu E.Jovaiša tyli, bet ir J.Petrauskienė vengia daugžodžiauti, kaip, beje, beveik kiti Vyriausybės nariai, išskyrus gal premjerą ir finansų ministrą V.Šapoką.
Bet ir iš pastarųjų kalbų aišku tik tai, kad net pačiam ministrų kabinetui neaišku, kokį statinį pavyks sulipdyti iš dažnai prieštaringų idėjų, kurios klaidžioja valdančiojoje koalicijoje ar vadinamojoje specialistų Vyriausybėje.
Antai buvo užsiminta apie solidarumo mokestį, papildomą dyzelino apmokestinimą, tačiau sunerimusią visuomenę suskubta raminti, kad šįmet mokesčiai nesikeis.
Daug kalbama apie pensijų reformą, matyt, bus pertvarkytas antrosios jų pakopos finansavimas, bet irgi apsiribota vien užuominomis, kad kažkas keisis.
Panaši padėtis – ir dėl daugelio svarbių darbų.
Gal bus aiškiau po antrojo šimto Vyriausybės dienų?
