„Manėme, kad auga profesorius ar akademikas“, – ištarė Kačerginės pagrindinės mokyklos direktorė Aurika Laurinaitienė, prisiminusi šeimos žudynėmis įtariamo Egidijaus Anupraičio paauglystę. Kas lėmė, kad ramus vaikinas pavirto šiurpą keliančiu monstru?
Šeštadienį Zapyškio miestelio (Kauno r.) kapinėse amžino poilsio atgulė E.Anupraičio aukos, su kuriomis jis gyveno po vienu stogu, – 74 metų močiutė Genė Anupraitienė, 49 metų tėvas Gintaras Anupraitis, 48 metų motina Anžela Anupraitienė ir 37 metų dėdė Nerijus Anupraitis.
Artimuosius kulkomis išguldęs žudikas gyvą paliko tik savo 80 metų senelį Gediminą Anupraitį, kuriam peršovė abi kojas.
Tylus, uždaras, sportiškas, susitvardantis, neturintis artimesnių draugų, pasinėręs į mokslus.
Tokį Liverpulio universitete studijavusio, o pastaruoju metu Kaune apsaugininku dirbusio 26 metų E.Anupraičio paveikslą nupiešę pedagogai ir kaimynai neslėpė nuostabos, kaip jis galėjo ryžtis vienam žiauriausių nusikaltimų, įvykdytų Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius.
Mokytojas Stasys Jurėnas svarstė, kad buvęs jo auklėtinis galėjo būti iš anksto suplanavęs kraupią egzekuciją savo namuose Gaižėnų kaime.
Apie save nepasakojo
„Kad ir prie kokių mokslų Egidijus prisiliesdavo, viskas jam puikiai sekėsi. Svarstėme, kad jis gali būti garsus chemikas, matematikas, o gal literatas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Kačerginės pagrindinės mokyklos direktorė A.Laurinaitienė, pažįstanti E.Anupraitį nuo jaunų dienų.
Kauno rajono Gaižėnų kaime užaugęs jaunuolis Kačerginės mokyklą lankė nuo 7 iki 16 metų.
Nuo namų iki mokyklos vaikinas kasdien eidavo pėsčiomis tris kilometrus iki autobuso stotelės.
Pedagogams krito į akis berniuko pedantiškumas – baltutėliai marškiniai, kelnės be raukšlelių, tvarkingai išdėliotos knygos ir sąsiuviniai. Nei ant rūbų, nei ant rankų niekuomet nebūdavo rašalo dėmių.
E.Anupraitis nuo pradinių klasių laikų nekrykštaudavo su bendraamžiais, nekrėtė eibių, iš jo lūpų neišsprūsdavo keiksmažodžiai.
Uždaro būdo moksleivis nebuvo linkęs atsiverti, dalytis džiugiomis ar prastomis naujienomis, pasakoti apie savo pomėgius – jis nekalbėjo apie asmeninį gyvenimą, šeimą.
Tėvas – dažnas svečias
Vaikinas pagyvėdavo, kai pokalbiai pakrypdavo apie mokslus.
Manoma, kad polinkis į juos buvo įskiepytas šeimoje.
Šeimos nariai domėjosi, kaip Kačerginės mokykloje sekasi E.Anupraičiui ir dvejais metais jaunesnei jo seseriai Deimantei Anupraitytei, kuri šiuo metu yra emigravusi į Angliją.
E.Anupraičio išsimokslinimas ypač rūpėjo jo tėvui – jis nuolat lankydavosi mokykloje ir klausdavo, kaip sekasi sūnui. Į ugdymo įstaigą atvykdavo ir močiutė – pedagogų kolektyvui įsiminė jos ir jos sūnaus pomėgis garsiai kalbėti, reikšti pastabas, pasiūlymus.
Atrodė, kad senelė buvo valdingo būdo, šeimoje turėjo didelį autoritetą.
Buvo šnekama, kad apsaugininku privačioje firmoje dirbęs tėvas nuo mažų dienų atkakliai versdavo sūnų mokytis, kontroliavo, kada grįš namo.
Tiesa, mokytojams nesusidarė įspūdis, kad jaunuolis šeimoje būtų buvęs užguitas ar verčiamas daryti tai, ko nenori.
16-metis vedė ekskursiją
E.Anupraitis dažnai vykdavo į matematikos, geografijos ir kitų dalykų olimpiadas, kur laimėdavo prizines vietas.
Vaikinas domėjosi viskuo – tiksliaisiais mokslais, filosofija, etika, kalbomis, literatūra.
Jis su kitais gabiausiais Kačerginės moksleiviais pagal tarptautinius projektus vykdavo į susitikimus su užsienio mokyklų bendruomenėmis.
Būdamas dešimtokas E.Anupraitis Austrijoje sužavėjo šios šalies pedagogus savo žiniomis ir erudicija.
Mokytojai liko apstulbę ir tuomet, kai E.Anupraitis Kauno senamiestyje vedė ekskursiją anglų kalba svečiams iš Turkijos ir Lenkijos mokyklų – pademonstravo puikias istorijos, architektūros žinias.
„Tuo metu buvome įsitikinę, kad jo laukia puiki ateitis. Aštuonetų jis beveik negaudavo – tik dešimtukus ir devynetus“, – pasakojo Kačerginės mokyklos direktorė A.Laurinaitienė.
Chemijos mokytoja Kunigunda Grubliauskaitė kolegoms apie E.Anupraitį kalbėjo, kad tokio gabaus mokinio ji nebuvo sutikusi per daugelį metų.
Kentė paauglių patyčias?
Tačiau mokslas neužpildė dvasinės tuštumos, kurią vaikinas tikriausiai jautė nuo ankstyvos paauglystės.
Mažai bendraujantis E.Anupraitis nebuvo užmezgęs tvirtesnės draugystės nė su vienu bendraamžiu. Stropus mokinys nesidomėjo merginomis – niekas nematė, kad jis būtų rodęs dėmesį kuriai nors bendramokslei ar paauglei iš savo kaimo apylinkių, kaip dažnai yra paauglystėje.
Pertraukų metu jis dažniausiai įsikniaubdavo į knygas, neįsiliedavo į klasės draugų kompanijas.
Buvusi E.Anupraičio klasės draugė tvirtino, kad jis patyrė moksleivių patyčias ir užgauliojimus, o namuose kentė tėvo smurtą.
Kartą vaikiną tėvas esą sumušė už tai, kad jis pavėlavo į autobusą, – ant žando buvo matyti mėlynė.
Anot merginos, Egidijus tyliai kęsdavo skausmą ir niekam nedrįsdavo skųstis.
Globojo jaunesnę seserį
Kartu su broliu Kačerginėje besimokiusi D.Anupraitytė taip pat buvo uždaro būdo, nelinkusi atsiverti.
Tačiau tarp brolio ir sesers buvo užsimezgęs tvirtas ryšys.
Egidijus globojo jaunėlę, per pertraukas jie kartu vaikščiodavo, kalbėdavosi.
Vaikinas su seserimi vykdavo į mokyklą ir grįždavo namo, rūpinosi ja.
Deimantei mokslai taip pat gerai sekėsi – baigusi Kačerginės gimnaziją, ji išvyko mokytis į prestižinę Kauno „Saulės“ gimnaziją, kaip ir E.Anupraitis.
Įgijo Anupro pravardę
Pasak A.Laurinaitienės, pažeminimo mokykloje E.Anupraitis nebuvo patyręs.
Jei kas nors iš mokinių būtų jį mušęs, stumdęs ar skaudinęs, per daugelį metų tai anksčiau ar vėliau būtų išlindę į paviršių.
Vaikinas vengė artimesnių draugysčių, bet neatrodė užguitas – tiesiog toks buvo jo gyvenimo būdas.
Mokiniai neretai jo prašydavo pagalbos, kai reikėdavo išspręsti sunkesnį uždavinį ar neparuošdavo namų darbų.
E.Anupraitis buvo įgijęs autoritetą tarp bendraamžių dėl savo žinių, tačiau pritapti prie jų trukdė uždarumas.
Kartais vaikiną nuo knygų atitraukdavo sportas, fizinis krūvis.
Jaunuolis mėgo mokyklos aikštelėje žaisti krepšinį, buvo sportiškas, pėsčiomis įveikdavo ilgus atstumus.
Paauglystės laikais bendraamžiai į Egidijų kreipdavosi „Anuprai“, bet jis dėl to neįsižeisdavo.
Domėjosi gyvenimo prasme
E.Anupraitis nerodydavo iniciatyvos, tačiau paprašytas noriai dalyvaudavo įvairiose mokyklos akcijose, pilietiniuose renginiuose, talkose.
Pamokų metu jis nebuvo tylenis – diskutuodavo su mokytojais įvairiomis temomis, gindavo savo nuomonę.
Nuomonėms išsiskyrus, vaikinas mokėdavo susitvardyti, jo akyse nebuvo matyti įniršio.
„Egidijus reaguodavo į pastabas, nepuldavo aklai ginčytis – diskusijos jo neišmušdavo iš vėžių.
Vyresnėse klasėse vaikinas domėjosi egzistenciniais dalykais – gyvenimo prasme, žmonijos pradžia, pasaulio sukūrimu.
Jo klausimai ir svarstymai buvo kaip subrendusio žmogaus“, – prisiminė etikos ir tikybos mokytoja Justina Kuodytė.
Vaikinas perskaitė „Filosofijos atlasą“, kuriame pateikiami žymiausių šios mokslo srities atstovų kūriniai nuo seniausių laikų.
Kita jį dominusi knyga – Joe Jenkins „Šių laikų dorovinės problemos“.
Kartą vienos diskusijos tema per etikos pamoką buvo santykiai šeimoje, skyrybų priežastys.
E.Anupraitį tai sudomino, jis pateikė savo svarstymus, tačiau nei tąsyk, nei vėliau neišsidavė, kad jo paties šeimoje gali būti kas nors negerai.
Nežaidė su kaimo draugais
Gaižėnų bendruomenės pirmininkei Nijolei Čiučiulkienei taip pat susidarė įspūdis, kad geriausios E.Anupraičio draugės buvo knygos, o draugai – sąsiuviniai.
Vaikiną prie namų būdavo galima dažnai matyti su ausinuku.
Vietos gyventojams paklausus, kokių dainų klausosi, E.Anupraitis atsakydavo, kad tai ne muzika, o anglų kalbos pamokos.
Artimiausia Anupraičių kaimynė Irena S. atkreipė dėmesį, kad vaikinas atrodė labai vienišas, niekada nebuvo atsivedęs į savo kiemą draugų: „Mano sūnėnas kviesdavo Egidijų žaisti krepšinio, bet jis atsisakydavo.“
Kaimynės tvirtinimu, Anupraičių šeima buvo konfliktiško būdo, nesutarė su aplinkiniais gyventojais.
Jaunuolį esą galėjo neigiamai paveikti šeimos nariai, ypač valdingu būdu pasižymėjusi močiutė G.Anupraitienė.
Šeima buvo nepasiturinti
Baigęs Kačerginės pagrindinę mokyklą 9,8 balo vidurkiu, E.Anupraitis nuo 2010 metų mokslus tęsė vienoje geriausių Kauno mokyklų – „Saulės“ gimnazijoje.
Tuo metu jis jau buvo apsisprendęs studijuoti tiksliuosius mokslus – labiausiai sekėsi matematika, fizika ir chemija.
„Šį vaikiną prisimenu geriausiai iš visų savo auklėtinių. Jis buvo pasinėręs į mokslus, atrodė, kad yra tvirtai nusiteikęs prasimušti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo fizikos mokytojas, buvęs E.Anupraičio auklėtojas „Saulės“ gimnazijoje S.Jurėnas.
Baigęs vienuolika klasių E.Anupraitis atėjo pas S.Jurėną ir paprašė leisti mokytis išplėstinį fizikos kursą.
Tam reikėjo išlaikyti įskaitą – per vasarą vaikinas išlukšteno mokslinę literatūrą, kurią rekomendavo mokytojas, ir puikiai susitvarkė su užduotimis.
S.Jurėnas, kaip ir jo kolegos iš Kačerginės mokyklos, nematė jokių E.Anupraičio agresijos, nestabilios psichikos požymių.
Užsisklendęs jaunuolis gimnazijoje, kaip ir pagrindinėje mokykloje, neturėjo bičiulių, nesusidraugavo artimiau nė su viena mergina.
Jis vienintelis klasėje gaudavo nemokamą maitinimą, nes jo šeimos pajamos buvo nedidelės, o motina turėjo negalią.
Tačiau įvairių rinkliavų dėl klasės poreikių metu problemų nekildavo – vaikino tėvai mokėjo tiek pat, kiek ir visi.
„Saulės“ gimnaziją E.Anupraitis baigė su pagyrimu – jo vidurkis buvo 9,6 balo.
2012 metais jaunuolis įstojo į Liverpulio (Anglija) universitetą, kur krimto chemijos mokslus ir nanotechnologijas.
Laboratorijoje – iki nakties
Praėjus maždaug metams „Saulės“ gimnazijos chemijos mokytoja Adelė Šarkienė sulaukė netikėto E.Anupraičio vizito.
Jaunuolis apsikabino mokytoją ir padėkojo jai už suteiktas žinias.
Buvęs mokinys teigė, kad užsienyje jam atsivėrusios puikios darbo perspektyvos, todėl baigęs Liverpulio universitetą į Lietuvą net negalvoja grįžti.
E.Anupraitis buvo patenkintas, kad Liverpulyje tenka užsiimti praktiniais darbais, o ne krimsti sausą teoriją.
Panašiai vaikinas kalbėjo ir buvusiam savo auklėtojui S.Jurėnui: „Per naktis galėčiau sėdėti laboratorijoje.“
Mokytojas pasiteiravo E.Anupraičio apie santykius su kitais studentais, bet svečias nebuvo linkęs atvirauti.
Tėvas didžiavosi sūnumi
Po studijų Liverpulyje E.Anupraitis pakeitė planus ir grįžo į Lietuvą – toliau gyveno kartu su savo tėvais ir seneliais. Šių metų kovą jis įsidarbino privačioje saugos tarnyboje Ekskomisarų biure.
„Galbūt jis tikėjosi mūsų šalyje gauti gerą darbą ir smarkiai nusivylė, kai to nepavyko padaryti. Be to, jis galėjo susirgti sunkia psichikos liga.
Neįtikėtina, kad šis vaikinas galėjo atimti gyvybę keturiems artimiems žmonėms“, – kalbėjo Kačerginės mokyklos vadovė A.Laurinaitienė.
Pedagogė labiau linkusi manyti, kad žudynes sukėlė spontaniškas konfliktas, giliai įskaudinęs vaikiną: „Bet tai vis tiek nepanašu į tą ramų vaikiną, kurį mums teko pažinoti. Jis neįsiplieksdavo, susitvardydavo. Tiesa, nuo paauglystės laikų jis galėjo ir pasikeisti.“
Kačerginės mokyklos direktorė anksčiau paveždavo E.Anupraičio tėvą iki namų, kai sutikdavo jį žingsniuojantį. G.Anupraitis neslėpdavo pasididžiavimo sūnumi ir jo pasiekimais.
Savo kaltę neigia
Buvusiam E.Anupraičio auklėtojui iš „Saulės“ gimnazijos S.Jurėnui labiau tikėtina atrodo iš anksto suplanuoto nusikaltimo versija: „Vaikinui anksčiau nereikėjo ginklo, o pastaruoju gyvenimo tarpsniu prireikė. Kodėl?“
„Saulės“ gimnazijos direktorė Sonata Drazdavičienė neatmetė, kad tragedijai galėjo turėti įtakos jaunuolio nenoras bendrauti su aplinkiniais – prasiveržė ilgai kauptos ir niekam neišsakytos nuoskaudos.
E.Anupraitis prisipažįsta nusikaltimo metu buvęs namuose, tačiau savo kaltę neigia – esą nieko neatsimena.
Negyvą šeimą rado žudiko sesuo
Manoma, kad Anupraičių šeimos nariai buvo nužudyti kovo 25-osios vakarą arba kovo 26-osios naktį.
Pastarąjį kartą E.Anupraitį kaimynai matė kovo 25-osios popietę, apie 16 valandą – jis žingsniavo namų link ir atrodė visiškai ramus.
Niekas iš aplinkinių gyventojų iš Anupraičių sklypo negirdėjo šūvių, pagalbos šauksmo ar šuns lojimo. Artimiausia valda yra maždaug už 200 metrų.
Nušautus tėvus, močiutę ir dėdę rado E.Anupraičio jauniausia sesuo 19-metė Sandra Anupraitytė, studijuojanti Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre ir gyvenanti šiame mieste.
Merginai nuo praėjusio šeštadienio vakaro nepavyko prisiskambinti tėvams, todėl pirmadienį jį su savo draugu nuvyko į Gaižėnus.
Pravėrusi kuklaus medinio namo duris S.Anupraitytė nustėro iš siaubo – šeimos nariai gulėjo negyvi, jiems buvo šauta mažiausiai 21 kartą į galvą, krūtinę, kitas kūno vietas.
Vienintelis likęs gyvas E.Anupraičio 80 metų senelis G.Anupraitis nepajėgė pakviesti pagalbos, nes jam buvo peršautos abi kojos.
G.Anupraitis dvi paras kankinosi šalia savo sūnaus – E.Anupraičio dėdės N.Anupraičio – lavono. Senukas nepasiekė vandens ir maisto, neteko daug kraujo.
Šoką patyręs pensininkas buvo paguldytas į Kauno klinikų reanimaciją, jis iki šiol nepajėgia duoti rišlių parodymų.
Pareigūnai sučiupo E.Anupraitį kovo 28-ąją, prieš vidurdienį. Įtariamasis buvo sulaikytas prie Marijampolės autobusų stoties – pas jį rastas ir asmeninis legalus kovinis pistoletas „IZH Baikal“, iš kurio, kaip įtariama, ir buvo paleisti mirtini šūviai.
Kauno apylinkės teismas trečiadienį leido suimti E.Anupraitį trims mėnesiams. Jis suėmimui neprieštaravo, nors ir neigė savo kaltę.
Išaiškėjo, kad leidimas laikyti ginklą jam buvo išduotas praėjusių metų rudenį.
Tuo metu medikams nekilo abejonių dėl E.Anupraičio psichikos būklės, be to, jis buvo nepriekaištingos reputacijos.
Nieko bloga neįtarė ir Ekskomisarų biuro atstovai, priėmę jį dirbti kovo 1 dieną.
E.Anupraitis ir jo tėvas apsaugininkais dirbo Kaune, tik skirtingose firmose.
Vaikinas buvo įdarbintas į saugos bendrovę, nes atitiko keliamus reikalavimus.
Buvusiems bendradarbiams E.Anupraitis paliko pareigingo, uždaro žmogaus įspūdį.
Dirbant Ekskomisarų biure ginklo jaunuoliui nereikėjo – jis stebėjo objektus.
Tai dar labiau sustiprina įtarimus, kad nusikaltimą jis galėjo būti suplanavęs iš anksto, – tam ir įsigijo ginklą.
