Šią savaitę baigiasi eilinė pono Zenono kadencija Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) vadovo poste. Pernai su Z.Vaigausko priežiūra išrinkto Seimo vadovybė nepateikė naujos kandidatūros, tad amžinas pirmininkas, ko gero, pirmininkaus ir toliau.
Keičiasi vyriausybės, ateina prezidentai ir vėl išeina, o kosmine ramybe spinduliuojantis Zenonas – stabilesnis už Gedimino kalną.
Politologai šio fenomeno paaiškinti negali. Net tada, kai po pusantros paros jau kurį kartą vis dar nesuskaičiuotų balsų ima atrodyti, kad pirmininko dienos suskaičiuotos, aistros nurimsta ir viskas lieka savo vietose. Tad kur čia šuo pakastas?
Atsakymo reikėtų ieškoti aukštesnėse sferose. Graikiškos kilmės retas vardas reiškia „priklausantis Dzeusui“. Italijoje šis šventasis globoja daugybę vyskupijų, miestų ir miestelių. O Zenono vardadieniai ten švenčiami net šešis kartus per metus. Lyg to būtų negana, mūsų VRK pirmininkui neatlygintinai dar padeda ir Venera, o laiminga diena laikomas trečiadienis – maždaug tada ir būna suskaičiuoti paskutiniai rinkėjų balsai.
Kaip rašoma vardų kilmės žodyne, Zenono pasitikėjimą užkariauti sunku, tačiau jam išsakytos paslaptys saugomos kaip Šveicarijos banke. Vienintelė įvardijama silpnybė – nereikalingas kuklumas, kuris trukdo šio kilnaus ir reto vardo turėtojams.
Kai visa tai žinai, kažkaip net ramiau pasidaro dėl visų būsimų rinkimų, kuriuos ir toliau ramiu balsu iki pirmųjų gaidžių komentuos paties Dzeuso globojamas Zenonas.
