Klausimas, kas yra idiotas: D.Trumpas ar tie milijonai? Ko gero, milijonai. Nes D.Trumpas mėgsta šou, mėgsta būti dėmesio centre ir jam, tiesą sakant, nusispjauti, kad iš jo šaipomasi, – svarbiausia, kad kiekvienas pirstelėjimas yra aukso vertės, nes milijonams idiotų labai rūpi.
Jeigu ne D.Trumpas, visuomet atsiras kas nors kitas, juk interneto esmė – dėl ko nors sprogti.
Arba: tėvai laksto ieškodami žaislo sukučio. Žinoma, žaislai – šventas dalykas, bet argi ne idiotiškai atrodo suaugę žmonės, kuriuos už virvučių tampo neūžaugos nenaudėliai, kurie neišvengiamai bus mūsų ateitis?
Jei dabar taip aklai tarnaujama vaikams, kas bus, kai jie užaugs? Išnuodys visus senelius, kad būtų vietos naujiems žaislams.
Vis dėlto būtų neblogai prisiminti, kad vaikas – ne angelas, tiktai žmogus. O žmonėms tenka ne tik laisvės, bet ir pareigos. Meilė – kaip alkoholis arba saldumynai: kai per daug – pykina.
Dar viena keistenybė – galimų teroristų sąrašai, galimų teroristinių išpuolių tyrimai – išmetamos milžiniškos žmonių lėšos, kad būtų sekami kažkokie mulkiai, kurie galiausiai ką nors susprogdina arba papjauna.
Argi tai ne idiotizmas? Būtų paprasčiau susemti juos visus ir išgrūsti atgal į suknistus urvus, jeigu jiems nepatinka gyventi civilizuotai. Kodėl reikia laukinius jaukinti nekaltų žmonių krauju?
Vis dar malamas šūdas apie milžinišką socialinę atskirtį, bet užtektų prisiminti poną K.Marxą, ir viskas sustotų į vietas.
Užmirštame, už ką K.Marxas toks nekenčiamas.
Tiesą sakant, jo reputaciją gerokai sugadino Leninas ir kiti iškrypėliai, bet esmė ne čia.
Labiausiai kapitalizmas nekenčia K.Marxo už tai, kad analizuodamas prekių mainų santykius jis suformulavo pridėtinės vertės teoriją.
Mainant darbo jėgą į atlygį lygybės principas begėdiškai sutrinka. Ir sutrinka ne darbininko, o darbdavio naudai. Darbininkas sukuria daug daugiau vertės, nei gauna atlygio, ir kapitalistas nuolat daugina savo kapitalą.
O darbininko atlyginimas visada balansuoja ties minimumo riba. Tai yra ties ta riba, kad galėtų kaip nors išgyventi.
Kad ir kokia būtų laisva darbo sutartis, joje visada yra šantažo, prievartos ir išnaudojimo elementų. Nes jei nedirbsi, gausi galą. Jei dirbsi – būsi dulkinamas pro visus galus.
Kapitalisto ir jam dirbančio žmogaus atlygių skirtumai, ypač Lietuvoje, – absurdiškai milžiniški. Lieka tiktai viena išeitis – parsiduoti kapitalistui už didesnę kainą, o tai įmanoma tik išvažiavus į aukštesnio lygio ekonomiką. Deja, politikai nieko negali, nes juos pačius už virvučių tampo kapitalas.
Sakoma, sumažinus aukštųjų mokyklų skaičių sumenks intelektualinių pajėgų kiekis Lietuvoje. Dabar mokyklų pilna, o kurgi intelektas? Ir kam reikalingas tas intelektas? Dabartiniam ciniškam verslui reikia tik pigios darbo jėgos.
Kokiose gamyklose, kokiose įmonėse, firmose tie intelektualai dirbtų Lietuvoje? Mes nieko negaminame. Lietuviško verslo esmė – perpardavimas, o ne gamyba.
Pigiau pirkti, brangiau parduoti. Lietuviškas kapitalistas siekia ne sukurti aukštesnio lygio ekonomiką – jis siekia tik kuo greičiau pralobti. Intelekto tam nereikia.
Reikia apsukrumo, cinizmo, landumo ir taip toliau. Nuolatos girdžiu, kad reikia atsivežti darbo jėgos. Taip verslas suvokia žmogų – tik kaip darbo jėgą. Vulgarus, žeminantis, pragaištingas požiūris.
Galima atsivežti į Lietuvą darbo jėgos, bet tai darbo jėgai ši šalis bus tik darbo vieta, o ne tėvynė. Verslas nesuvokia (nes jam visiškai svetimi etikos principai), kad didžiausias turtas yra žmogus, o ne darbo jėga.
Ne datos, dokumentai, ne popieriai, ne paminklai – didžiausias turtas tik žmogus, kuriam malonu, saugu šioje šalyje. Tokių vis mažiau ir labiausiai dėl to atsakingi kapitalistai ir politikai.
Kita vertus, idiotiška visu tuo piktintis.
