– Vilniuje vyksta daug statybų, ir ne dėl visų sutariama. Štai šiuo metu vyksta diskusijos, kas statoma prestižinėje vietoje šalia Misionierių bažnyčios, nes aiškėja, kad ten ne viskas skaidru, o vietiniai gyventojai protestuoja. Kodėl tai vyksta? – pasiteiravo Žinių radijas vicemero 37 metų G.Palucko.
– Pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad mieste statybos apskritai vyksta, nes ekonomikos augimas pirmiausia atsispindi statybų sektoriuje.
Tačiau, kalbant apie Vilniaus senamiestį, šis klausimas yra labai jautrus. Padarius ten klaidų gali būti sudarkytas istorinis paveldas.
Kalbant apie Misionierių bažnyčios kompleksą ant Subačiaus kalno, ten yra išskirtinė vieta, labai gerai matoma.
Suprantama, kad verslas turi savo lūkesčių, siekia didesnio pelno, nori pastatyti kuo daugiau kvadratinių metrų, tačiau paskutinis žodis priklauso architektūros ir paveldo specialistams.
Bendras architektūrinis vaizdas turi būti derinamas, ten negali būti statinių iš stiklo ir plieno. Ir kol kas nevėlu ištaisyti padarytas klaidas dėl pastato šalia Misionierių bažnyčios.
Daug dėmesio – ir K18 pastatui, kuris iškils šalia savivaldybės. Šis architekto Danielio Liebeskindo projektas sulaukia prieštaringų vertinimų. Vieniems būsimasis pastatas labai patinka, kiti tai vadina Azerbaidžano intarpu Vilniaus centre.
– Netoli Misionierių bažnyčios, nuostabioje vietoje, kur kadaise buvo vienuolynas, įsteigtas Rasų kalėjimas. Lukiškių kalėjimas irgi yra miesto centre. Nejaugi jų neįmanoma iškelti?
– Apmaudu sakyti, bet, matyt, kad negalime, nes visi konkursai dėl Lukiškių kalėjimo iškėlimo ir naujo statybų miesto pakraštyje baigėsi nesėkme ir ginčais teisme.
Tačiau pritariu, kad tokioms įstaigoms miesto centras – ne vieta.
– Dabar dviračių takai Vilniuje skirti pasivažinėti, laikui praleisti. Jie veda iki parkų, kitų lankytinų vietų. O ar kada nors bus sukurtas vientisas dviračių takų tinklas, skirtas susisiekimui mieste?
– Nuoširdžiai tikiu, kad taip bus, nes strateginiuose planuose yra numatytos visos jungtys su miegamaisiais rajonais.
Šių metų antrojoje pusėje Europos Sąjungos lėšomis finansuojami projektai bus užbaigti ir visa Neries krantinė bus sujungta su Lazdynais, net Trakų rajono dviračių takais. Į kitą pusę – su Nemenčine.
Yra labai gerų planų ir projektų, tik svarbiausia, kad užtektų politinės valios juos įgyvendinti, juolab ir finansinė miesto situacija jau gerėja.
Labai didelis dviratininkų bendruomenės indėlis – jie atkreipia dėmesį į problemiškas dviračių takų vietas.
Ir aš važiuodamas dviračiu kartais susiduriu su kvailais, nepaaiškinamais sprendimais, kai per vidurį tako paliekamas medis ar stulpas, arba, užuot paklojus vieno sluoksnio asfaltą, sudedamos trinkelės. Kam visa tai?
Atrodo, kad dažnai dviračių takus projektuoja žmonės, nevažinėjantys dviračiais.
– Vilniaus bėda – sienų tepliojimas grafičiais. Ar kada nors bus įveikti vandalai?
– Tenka pripažinti, kad miestas pralaimi kovą su sienų tepliotojais, bet, vertinant kitų Europos sostinių patirtį, reikia pasakyti, kad tai yra nuolatinė kova. Vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau.
Kai kurie įsivedę 48 valandų taisyklę. Tai reiškia, kad per tokį laiką savivaldybės samdoma įmonė turi pašalinti ant sienos atsiradusią teplionę.
Tai daugiausia taikoma miesto centrui.
Vis dėlto šie metai yra išskirtiniai. Reikia pripažinti, kad ankstesnių kadencijų valdininkų kova su grafičių piešėjais buvo labiau deklaratyvi, o šiemet numatyta 130 tūkstančių eurų vien grafičiams valyti. Ypač Senamiestyje, požeminėse perėjose.
Mes irgi po truputį mėginame įvesti 48 valandų taisyklę. Yra ir tam tikros operatyvinės priemonės, kurias taiko policija ir mūsų Viešosios tvarkos skyrius. Kelis tepliotojus esame sučiupę ir nusikaltino vietoje.
Mes juos sekame, pagal braižą išanalizuota pusantro tūkstančio teplionių.
Beje, sučiuptas tepliotojas turės atsakyti už visus savo piešinius mieste.
