Šie atkerta, kad su savavališkai kapavietę pradėjusia tvarkyti moterimi sunku rasti bendrą kalbą. Už kapinių tvarkymą atsakingi specialistai perspėjo, kad jei išeities nepavyks rasti gražiuoju, abi pusės bus priverstos santykius aiškintis teisme.
Išskirtinės laidotuvės
„1974 metų rugsėjo 3 dieną mano tėtis Ignas Urbonavičius mirė po nelaimingo atsitikimo darbe. Jis dirbo vairuotoju tuometėje ATĮ. Tėtis stovėjo prie padangų pūtimo įrenginio, padanga sprogo ir metalinė padangos dalis jam pataikė į galvą.
Apie dvi savaites jis kovojo dėl gyvybės, tačiau galiausiai šią kovą pralaimėjo. Tuo metu man buvo 18 metų“, – laiške redakcijai rašė kėdainietė Irena Merkelienė.
1974 metų rugsėjo 6 dieną jos tėvo palaikai atgulė Joniškės kapinėse šalia septyneriais anksčiau anapilin išėjusio Jono Akstinavičiaus – pamotės sesers Kristinos vyro kapo.
„Tėčio laidotuvės buvo įsimintinos, nes jo palaikus į kapus lydėjo ilga sunkvežimių kolona, ant kurių buvo uždėti vainikai, atsisveikinti su juo buvo atėję daug pažįstamų ir draugų. Laidotuvėmis pasirūpino įmonė, kurioje tėtis ilgai dirbo nepadaręs jokios avarijos, ir, manau, buvo geras darbuotojas, ir, nė kiek neabejoju, geras draugas tų žmonių, kuriuos pažinojo.
Tai man giliai įsirėžė atmintyje“, – pasakojo moteris ir pridūrė nesitikėjusi, kad praėjus 43 metams po tėvo mirties teks išgyventi tikrų tikriausią košmarą.
Bėdos prasidėjo nuo paminklo
Kasmet per Tėvo dieną I. Merkelienė vykdavo tvarkyti tėvo kapo. „Kiekvieną kartą rasdavau iki kelių žole apžėlusius kapus. Gal tik kelis kartus nuo 1974 m. iki 1980 m. kapuose sutikdavau pamotės seserį Kristiną.
Nuo to laiko prie kapavietės nieko iš J.Akstinavičiaus artimųjų nesu sutikusi. Važiuodama į kapines visada pasiruošdavau tvarkyti ne tik tėčio kapą, bet ir J.Akstinavičiaus kapą“, – pasakojo ji. Moteris tikina puoselėjusi ne tik tėvo, bet ir šalia buvusią kapavietę: ravėjo, atveždavo žvakių, gėlių.
„2016 metų spalio mėnesio pabaigoje, prieš Vėlines, vėl atvažiavau tvarkyti tėčio kapo. Pamačius žolėse skendinčius tėčio ir J.Akstinavičiaus kapus suskaudo širdį, pasidarė graudu, gėda, kad aš, dukra, per tiek metų tėčiui neturėjau galimybės pastatyti paminklo.
Sutvarkiusi kapavietę, padėjusi gėlių, uždegusi žvakutes, sukalbėjusi maldą priėmiau sprendimą – pastatyti tėčiui paminklą. Šalia kapinių yra paminklų dirbtuvės. Kreipiausi į paminklų dirbtuvių savininką, kad tėčiui atminti pastatytų paminklą“, – apie lemtingą momentą, kai nusprendė iš esmės pertvarkyti kapavietę, kalbėjo pašnekovė.
Netrukus ant tėvo kapo stovėjo paminklas, tačiau paėjus pusmečiui, 2017 m. balandžio mėnesį, moteris sulaukė skambučio iš paminklų dirbtuvių, kad su ja bando susisiekti Klaipėdos kapinių
Priežiūros skyriaus vedėja.
„Jai paskambinusi sužinojau. kad aš pažeidžiau įstatymą, parašytas skundas policijai, jog išniekinau kapus. Kaip išniekinau? Kapą padalijau per pusę – viena dalis tėčiui, kita – J.Akstinavičiui. Nežinau kodėl, bet tuo metu man taip apšvietė protą. Ant tėčio paminklo uždėjo akmens plokštę, o aplink paklojo trinkeles.
Tėtį į J.Akstinavičiaus artimųjų kapavietę palaidojo mano pamotė, jos seseriai Kristinai leidus. Kodėl pamotė taip nusprendė, iki šiol nesuprantu. Tuo laiku, manau, Joniškės kapinėse vietos mirusiesiems palaidoti buvo. Aš juk laidojimo klausimų nesprendžiau, man buvo 18 metų, mano nuomonės niekas nė nepaklausė“, – atvirai istorijos aplinkybes dėstė moteris.
Ji tikino niekaip negalinti suprasti, kodėl Jono Akstinavičiaus artimieji turi visas teises į kapavietę, o ji, vienintelė I.Urbonavičiaus artimoji, – jokių. Vis dėlto įvykį tiriantys policijos pareigūnai nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl tariamo kapavietės išniekinimo, tačiau ir tada moters bėdos nesibaigė.
Šių metų birželį ji sulaukė laiško iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
Miesto ūkio departamento Kapinių priežiūros skyriaus, kuriame buvo parašyta: ,,Informuojame, kad vadovaujantis Klaipėdos m. Joniškės kapinių laidojimo žurnalu Ignas Urbonavičius, miręs 1974-09-03, yra palaidotas Klaipėdos miesto Joniškės kapinėse, tačiau palaidojimo vieta nenurodyta.“
„Kodėl nenurodyta palaidojimo vieta? Kodėl tuo metu Joniškės kapinėse dirbantys atsakingi darbuotojai savo darbo neatliko iki galo? Kas man dabar pasakys, kur yra I.Urbonavičiaus palaidojimo vieta? Kieno kapavietę 43 metus tvarkiau? Kokiam žmogui pastačiau paminklą? Gal tėčio palaidojimo vieta –Joniškės kapinių patvorys?“ – jaudinosi moteris.
Anot jos, jei ir padariusi kapų priežiūros tvarkos pažeidimų, tai nutiko dėl nežinojimo, o ne iš blogos valios.
„Logiškai mąstant, jeigu kapavietėje palaidoti du ne tos pačios giminės žmonės, ji abiem ir priklauso. Kapavietėje tėtis guli 43 metus. Savęs jis pasilaidoti negalėjo. Per 62 gyvenimo metus man neteko artimųjų laidoti, todėl tikrai nežinojau, nuo ko pradėti norint pastatyti paminklą.
Klaipėdos kapinių priežiūros skyriaus vedėja davė J.Akstinavičiaus artimųjų telefono numerį ir sakė susisiekti su jais, pasikalbėti, nes priešingu atveju turėsiu daug nemalonumų“, – teigė I. Merkelienė.
Galiausiai moteris susitiko su J.Akstinavičiaus artimaisiais ir iš jų sužinojo, kad kapavietė bus
dalijama į tris dalis. „Kodėl į tris dalis? Kodėl ne į keturias, penkias? Kodėl po 1 m ir 10 cm? Kodėl jokių pretenzijų nebuvo, kol buvo nesutvarkytas tėčio kapas?“
Moteris teigė iš J.Akstinavičiaus artimųjų išgirdusi, jog jos pamotė prieš 42 metus atnešė iš šiukšlyno ir uždėjo ant kapo seną cementinį porėmį, kad matytųsi palaidojimo vieta. „Po tokios žinios man žemė susvyravo po kojomis. Man buvo įsakyta nuimti trinkeles, patraukti paminklą taip, kad jiems liktų 2 m ir 20 cm, mano tėčiui 1 m ir 10 cm.
Su mano jokiais pasiūlymais nesutiko. Nuo kada kapinių žemė tapo nuosavybe? Manau, kapinių žemė priklauso Lietuvos valstybei! Gal aš klystu? Kodėl mirusiajam kapuose nelieka vietos?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Rado nustumtą antkapį
Naujienų portalui lrytas.lt susiekus su Akstinavičių šeima, šie redakcijai atsiųstame komentare rašė: „Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad abu Irenos teiginiai melagingi ir neatitinkantys tikrovės.
Kalbama apie Joniškės kapinėse esančią Akstinavičių šeimos kapavietę, kurioje 1967 m. buvo palaidotas K.Akstinavičienės vyras Jonas Akstinavičius, ir kurios sutvarkymu, aptvėrimu nuo tos datos rūpinosi žmona K.Akstinavičienė. Atkreiptinas dėmesys, kad tais pat metais K.Akstinavičienė savo lėšomis sutvarkė kapavietę, pastatė paminklą ir antkapį, įrengė kapavietę juosiančią tvorelę.
Ponios Irenos teiginys, kad ji visus 43 metus rūpinosi kapaviete, yra melagingas ir neatitinkantis tikrovės, kadangi mes p. Irenos niekada nesame matę, o K.Akstinavičienė ponios Irenos nėra mačiusi ir bendravusi daugiau nei 45 metus.
Patys ją susiradome, nes savavališkai, nesuderinusi su mumis pasistatė ir per aukštai iškėlė paminklą ir antkapį, kuris užima didžiąją kapavietės dalį bei lyjant semia šalia esančias kapavietes. Irena, kuri po tėvo mirties buvo nepilnametė, tikrai kapaviete negalėjo rūpintis, tuo labiau kad ji negyveno Klaipėdoje.“
Anot jų, apytiksliai iki 1992 m. nebuvo jokių ženklų, kad ten yra kapas, buvo lygi vieta, ir iki šių metų oficialiai nebuvo aišku, kas palaidotas kapavietės kairėje pusėje, – nuo 1992 m. buvo tik antkapis.
„K.Akstinavičienė iki 2010 m. gyveno šalia Joniškės kapinių (Mokyklos gatvėje), todėl kapinėse lankydavosi dažnai. Tuo labiau kad šalia vyro kapo yra jos tėvų kapavietė. Šiuo metu K.Akstinavičienė yra garbingo amžiaus, tad mes prižiūrime kapavietę.
Šiais metais apsilankę Joniškės kapinėse radome pertvarkytą Akstinavičių šeimos kapavietę, savavališkai nugriautą tvorelę, nustumtą mūsų antkapį. Klaipėdos miesto savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja patarė kreiptis į policiją ir tik po to Irena susisiekė su kapinių skyriaus vedėja, kuri man perdavė Irenos kontaktinius duomenis, ir mes patys su ja susisiekėme.
Mes patys poniai Irenai pokalbio telefonu metu pasiūlėme susitikti, aptarti situaciją kapavietėje ir geranoriškai susitarti, suderinome susitikimo datą, laiką ir telefonu aptarėme nuvykimą į Kapinių priežiūros skyrių. Kadangi moteris šiuo metu gyvena Kėdainiuose, mes ją pasitikome Klaipėdos traukinių stotyje gegužės 17 d. ir nusivežėme į kapines, ji pati sakėsi nežinanti, kaip nuvažiuoti iki kapinių.
Tad kyla klausimas, kaip ji tuos 43 metus pasiekdavo kapines. Atvykusi paaiškino, kad pirmą kartą mato naujai pastatytą antkapį, sakė, kad be antkapio statytojo pagalbos turbūt būtų neradusi kapo. Paaiškinome jau auksčiau aprašytą situaciją išsamiai ir siūlėme pertvarkyti kapavietę, kad nebūtų užliejamos šalia esančios kapavietės, ir patraukti ar nuimti plyteles 40 cm, kad turėtume galimybę ateityje palaidoti dar vieną žmogų, t. y. K.Akstinavičienę šalia savo vyro J.Akstinavičiaus.
Tačiau Irena kategoriškai nesutiko. Apibendrindami galime pasakyti, kad visos derybos ir iniciatyva vyko tik iš mūsų pusės, mūsų pasiūlymai buvo ignoruojami“, – buvo rašoma laiške.
Neigia, kad kapas buvo apleistas
Akstinavičiai paneigė, jog I.Merkelienė jiems siūliusi kitus ginčo sprendimo variantus, bet neva nesutikę: „Kaip galėjo tai vykti, jei mes patys ją susiradome, patys inicijavome susitikimą? Niekada jokio kreipimosi, jokių pasiūlymų, skambučių iš Irenos pusės nebuvo. Nors ant paminklo aiškiai yra nurodyta mūsų šeimos pavardė, susitikimo metu Irena teigė, kad negalėjo mūsų rasti, todėl be mūsų sutikimo pertvarkė kapavietę. Ponia Irena prieštarauja pati sau, kalbėdama apie bendrą kapavietės tvarkymą, kai kapavietę pati padalijo pusiau.
Be to, žinodama apie bendrą kapavietę inicijavo jos pertvarkymą neturėdama nei leidimų, nei sutikimų, nesuderinusi darbų su Klaipėdos miesto savivaldybės atsakingu skyriumi nei su mumis. Susitikimo metu „sužinojome“ iš ponios Irenos, kad Akstinavičių kapavietė buvusi apleista, visą tą laiką netvarkoma.
Tai akivaizdus melas, kadangi mes turime nuotraukų, kaip šeimos kapavietė atrodė iki šeimos kapavietės atskyrimo, be to, Leidimų laidoti išdavimo, laidojimo ir viešųjų kapinių lankymo Klaipėdos miesto kapinėse tvarkos apraše nustatyta, kokiais atvejais kapavietės priskiriamos prie apleistų.
Pats faktas yra tas, kad, nors Irena Merkelienė žinojo apie šeimos kapavietę, ji ėmėsi kapavietės pertvarkymo, todėl neatlikus jau anksčiau minėtų darbų mes ateityje neturėsime galimybės bei vietos palaidoti K.Akstinavičienės šeimos kapavietėje šalia vyro Jono Akstinavičiaus“, – redakcijai atsiųstame laiške teigė Akstinavičių šeima.
Nesusitarus siūlo kreiptis į teismą
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė teigė spėjusi išklausyti abi besivaidijančias puses.
„Žmonės turi susitarti, kaip spręs šį klausimą, nes kapavietė yra viena. Esame gavę laišką iš I.Merkelienės, kuriame prašoma nurodyti tikslią jos tėvo palaidojimo vietą. Kapinių žurnale įrašyta, kad I.Urbonavičius palaidotas Joniškės kapinėse, tačiau pačiame žurnale vieta nenurodyta. Žmonės turi priimti bendrą sprendimą, mes juk negalime nei kapavietės padalyti, nei kapo prižiūrėtojo paskirti, tai jau turi būti jų susitarimas.“
Anot Z.Stankienės, pasitaiko situacijų, kai stresinėse situacijose žmonės priima vienokius sprendimus, po kurio laiko nuomonę keičia.
„Lietuva – teisinė valstybė ir, jei žmonės neranda bendro sprendimo, visuomet gali kreiptis į teismą“, – sakė pašnekovė ir pasakojo, kad tokių situacijų, kai mirusiųjų ramybę drumsčia besivaidijantys gyvieji, pasitaiko retai. „Būna tokių atvejų, kai žmonės pykstasi dėl to, kas turi prižiūrėti kapus, bet galiausiai randamas sprendimas.“
