Gaila, kad perspektyvūs jauni politikai, ne kokie nors užsilikę sovietiniai nomenklatūrininkai, imasi niekingo užmojo – pradėti valstybės mastu įvedinėti meno kūrinių cenzūrą. Būtent tai jaunųjų Seimo narių pasiūlymas ir reiškia.
Sąjūdžiui cenzūros panaikinimas buvo vienas pirmųjų žingsnių į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Ir štai po 30 metų auksiniam politiniam jaunimui šauna į galvą valstybiniu lygiu ideologiškai papurtyti meno kūrinių turinį.
Kadangi projekto autoriai paauglystėje nėra gavę cenzūros diržo, jie, ko gero, ir neįsivaizduoja, kas tai yra. Tėvai kalti.
Cenzūra yra valstybės sutelktų, dažnai nesugebančių nieko sukurti ir nenorinčių, kad kiti kurtų, „ekspertų“ grupė, draudžianti meno kūriniui išvysti pasaulį dėl ideologinių priežasčių.
Keturiasdešimt metų gyvenau sovietinėje sistemoje, domėjausi menu, studijavau literatūrą, todėl labai gerai žinau, kaip cenzūra veikė ir kaip menininkai stengėsi ją apeiti.
Ano meto literatūroje ar kine atvira priešprieša valdžiai nebuvo reiškiama, cenzoriai pavojų įžvelgdavo netiesiogiai, iš meno kūrinio visumos, detalių, metaforų, o po „daugiadienių“ (cenzoriai irgi žmonės) velniai žino, iš ko.
Kodėl dabar staiga prisireikė cenzūros? Priežastis, pasirodo, paprasta. Lietuvoje, anot trijų Seimo narių, rodomi meniniais pristatomi filmai, kurie iš tikrųjų iškreipia istorinius faktus ir dezinformuoja visuomenę. Mat jaunieji politikai geriau žino, kokia ta tikrovė buvo.
Žinoma, budrūs politikai turi galvoje ne filmus „Mumija“, „Žvaigždžių karai“ ar „Transformeriai“. Šitie visiškai atitinka tikrovę, kurioje ir iškreipti nebėra ko.
Naujos cenzūros pradininkus nervina rusų kino režisierių Lietuvoje rodomi kino filmai. Ne tik vaidybiniai, bet ir animaciniai. Aukštas budrumo lygis.
Aiškinimus, kad demokratija nesuderinama su cenzūra, L.Kasčiūnas vertina kaip naivius. Jo aiškinimu, „tokio pobūdžio pasisakymai kaip nemaišykite meno ir politikos, menas nėra cenzūruojamas Rusijos informacinio ir kultūrinio karo kontekste, man primena sistemingą žaliųjų judėjimų veikimą Šaltojo karo metais“. Anot politiko, žalieji protestavo prieš karinę pramonę, kuri buvo nukreipta prieš sovietus.
Sudėtingas minties vingis siejant cenzūrą su žaliųjų veikimu, bet kas norima pasakyti, daugmaž suprasti galima. L.Kasčiūnas greta informacinio karo vartoja sąvoką „kultūrinis karas“. Žinau, kas yra „kultūrinė revoliucija“, „kultūrkampfas“ (kova dėl kultūros), bet ką reiškia kultūrinis karas, net ir intuityviai nesuvokiu.
Supratau, kad L.Kasčiūnui, o tikriausiai ir jo kolegoms nepatinka du rusų filmai – „Vikingas“ ir „Šaltasis tango“. Nė vieno nebuvau matęs, bet iškart pažiūrėjau.
Pažiūrėjęs supratau, kad „Vikingas“ peikiamas už tai, kad jame vaizduojama Rusijos istorija ne taip, kaip ją dabar rašo ukrainiečiai. Manau, platesnis komentaras beprasmis. Kaip eiliniam žiūrovui, „Vikingas“ man panašus į per penkias minutes apsikrikštijusį holivudinį Konaną Barbarą Schwarzeneggerio pavidalu.
„Šaltasis tango“ – rūstus ir geras filmas. Režisierius P.Šachrajus – talentingas menininkas, ne propagandininkas, tarptautinį pripažinimą įgijęs filmu „Vagis“. Kokią nors Rusijai naudingą koncepciją filme gali įžiūrėti nebent informacinių karų nualinta įtari fantazija.
Jaučiu, kad ne vienam Lietuvoje nepatinka filme akcentuota holokausto tema. O jeigu būtų sukurtas filmas R.Vanagaitės garsios knygos motyvais? O juk bus. Seimas imsis priemonių? Gerbiamam politiniam jaunimui reikėtų būti atsparesniam ideologinėms infekcijoms.
Deja, pasiligojimai ideologiniu pagrindu vėl sparčiai plinta. Artimiausia geografiškai istorija – apie Rusijoje kuriamą filmą „Matilda“, kuriame vaizduojama caro Nikolajaus II „popamokinė veikla“ su garsia balerina M.Kšesinska. Režisierius – A.Učitelis. Filme vaidina ir I.Dapkūnaitė.
Rusijos Dūmos narė N.Poklonskaja (37 m.), buvusi Krymo prokurorė, interneto žvaigždė, generolė majorė, caro Nikolajaus II mirtina gerbėja, gavusi kreipimąsi iš visuomeninio judėjimo „Caro kryžius“, surengė filmo turinio patikrą jį dar tik kuriant ir prokuratūra sutiko tai padaryti.
„Caro kryžius“, net nelaukęs filmo kūrimo pabaigos, pareiškė, jog „Rusija parodoma filme kaip kartuvių, išgertuvių ir ištvirkavimo šalis“. Tai esanti „antirusiška ir antireliginė provokacija kultūros sferoje“. Pati N.Poklonskaja pabrėžė, jeigu filme bus rasta „įžeidžiamų požymių prieš religiją, filmas nepasirodys“.
Kuo L.Kasčiūnas, V.Kernagis, P.Saudargas skiriasi nuo N.Poklonskajos? Argumentacijos požiūriu, kodėl reikėtų valstybinėmis priemonėmis tikrinti meno kūrinį, tegu neįsižeidžia vaikinai, niekuo. Prie politikų pavardžių prirašiau jų amžių. Tai be jokių praeities priemaišų nauja politikų karta.
Nauji jauni politikai vis labiau užpildo karjeros vietas visoje Europoje, užima net aukščiausius postus kaip Prancūzijoje. Prieš gamtą nepapūs net D.Trumpas.
Nenoriu karksėti, bet permainos šia linkme Rusijoje ateis greičiau, nei esame įpratę matyti. Ką duos pasauliui naujoji politikų banga? Tai ne retorinis klausimas.
Požymiai, kurie prasimuša tarp jaunų politikų Lietuvoje, kad ir polinkis į draudimus, nedžiugina. Galima tai laikyti politinės brandos tymais. Jeigu išsivystys į pastovesnį negalavimą, teks priešintis jau nebe straipsniais.
