Bet nužudytųjų artimiesiems jis dar neatlygino nė cento. Jiems liko širdies žaizdos, kurių laikas negydo. Kas apgins aukų artimųjų teises?
Pirmąją rašinio dalį skaitykite čia.
Po nusikaltimo – į mišką
– Ar dažnai susimąstote apie tai, kad atėmėte gyvybę dviem žmonėms?, – paklausiau N.Kalaušio.
– Jei turėčiau akmeninę širdį, gal ir negalvočiau apie nusikaltimą. Mane slegia jo pasekmės.
Labai mylėjau Viltės mergaitę, ja rūpinausi.
Ji liko be mamos. Jei neturėtų normalaus tėvo, kaip sunku mergaitei būtų.
– Tai kodėl žudėte? Ne kas kitas, o jūs iš vaiko atėmėte motiną.
– Užlipau į kambarį ir pamačiau juos. Jis (G.Pavasaris. – Aut.) stojosi, norėjo kažką sakyti. Mane užplūdo nesivaldymo banga – susimaišė pyktis, pavydas.
Padaręs nusikaltimą atsitokėjau ir pabėgau.
Mečiau peilį, nuvažiavau autostrada ir pasukau į pirmą pasitaikiusį keliuką.
Visą parą miške buvau. Galvojau, ką daryti, kaip aš tokį baisų dalyką padariau, kaip drąsos užteko, – stebėjosi nuteistasis, o patylėjęs nubraukė ašarą: – Labai dėl to gailiuosi.
– Iš kur gavote peilį?
– Kai įėjau į namą (V.Stankutės-Butkienės namus. – Aut.), peilis buvo ant baro.
Aš jį paėmiau. Viltė man buvo parašiusi žinučių, kad nevažiuočiau, nes jos tėvo žmonės atvyks patikrinti, ar mes bendraujame.
Maniau, gal koks apsauginis, gal išsigąs mane pamatęs. Jei nebūčiau turėjęs peilio, gal būčiau spyręs į užpakalį ir išėjęs.
– Tai ko grįžote į tuos namus, juk V.Stankutė-Butkienė jūsų prašė to nedaryti?
– Taip, bet mes nebuvome nutraukę santykių. Per Kūčias buvome susitikę, tik ji niekam to nesakė.
– V.Stankutė-Butkienė nebegali to patvirtinti. O jos artimieji teigė, kad jūs buvote pasukę skirtingais keliais.
Ar buvote prieš ją pakėlęs ranką?
– Kartą išgėrę mes susipykome, ir aš ją pastūmiau.
Bet nemušiau. Tai sužinojęs jos tėvas paklausė: kas aš toks esu, kad jo dukrą stumdyčiau? Po to nebegėriau.
Daug dirbau statybose, gerai dariau kotedžų vidaus apdailą.
Dirbdavau iki vėlyvo vakaro, po to nuveždavau žmones į namus. Tai buvo mano klaida.
Man reikėjo vienam ar dviese dirbti, įrenginėti kotedžus, gauti stabilias pajamas ir po truputį plėstis.
O aš norėjau kuo greičiau, prisiėmiau daug objektų, pirkau įrankius, statybines medžiagas.
Nebuvo stabilumo su pinigais. Pradėjome dėl to pyktis. Nutarėme skirtis.
Bet susirašydavome žinutėmis. Ji mane mylėjo, aš – ją. Gal nemokėjau tinkamai paguosti, kai reikėjo – stipriai apkabinti?
– Mylėjote ir palikote nukraujuoti, numirti? O pats slapstėtės miške, po to – pas draugą?
– Nežinojau, kokius juos palikau. Maniau, gal gyvi.
Galvoje buvo chaosas. Ketinau nutraukti gyvenimą. Bet tada būčiau niekada nepamatęs savo dukters.
Kai sužinojau, kad manęs ieško, kilo noras kuo daugiau laiko dar praleisti laisvėje.
– Kodėl tada, kai jus pareigūnai vedė į teismą, spjovėte į žurnalistus ir fotografus?
– Dėl to man labai gėda. Nebuvau pratęs prie tokio dėmesio. Dar sužinojau, kad ją tą dieną laidojo, – susigraudino N.Kalaušis. – Paskui suvokiau, kad kalčiausias esu aš, ir dėl to atsiprašau.
Netiki nuteistojo atgaila
Nužudytųjų artimieji L.Stankutė ir A.Pavasaris netiki N.Kalaušio atgaila.
„Jis kuria legendas. Mylėjo moterį, o vidurnaktį įsibrovęs nekviestas pakišo jai po kaklu peilį?
Ji buvo pašarvota su baltu šalikėliu. Mano sūnui peiliu buvo padaryti keturi mirtini dūriai. Jie abu negyvi tame name buvo visą parą!
N.Kalaušis – sadistas, kuris naudojasi visuomenės pinigais, o skundais trukdo kitiems dirbti. Tai piktybinės akcijos, reikėtų rasti joms priešnuodį.
Kol būsiu gyvas, tol mintys apie nužudytą sūnų manęs neapleis. Beveik kiekvieną savaitę vykstu prie jo kapo.
Su Vilte mano sūnus buvo pažįstamas jau anksčiau, per bendrus draugus.
Giedrius buvo komunikabilus, dirbo automechaniku – ruošė automobilius lenktynėms.
Kai Viltė nutraukė ryšius su N.Kalaušiu, paskambino senam draugui – mano sūnui, ir antrąją Kalėdų dieną jie susitiko“, – kalbėjo kaunietis A.Pavasaris.
Tėvas prisiminė tragedijos išvakares.
Jis mano, kad likimas tarsi siuntė ženklus: nulūžo dantis, sudužo lėkštutė, skilo termosas. A.Pavasaris apie tai užsiminė sūnui Giedriui prie Kūčių stalo, Giedrius nusistebėjo ir nutilo.
Purvino ir po laidotuvių
Kauno vaikų laisvalaikio, pramogų ir sporto centro „Šok, juokis ir voliokis“ vadovė L.Stankutė mano, kad labiausiai N.Kalaušiui gaila poniško gyvenimo, kurį jis turėjo būdamas V.Stankutės-Butkienės name pakaunėje, Giraitės gyvenvietėje.
„Jei jis iš tiesų būtų mylėjęs Viltę, nebūtų po mirties jos purvinęs. Teisme ją kaltino, kad jį išdavė. Jis turėjo apsisukti ir išeiti. Jis nebuvo blogas Viltės mergaitei, myli ir savo dukrą. Su vaikais jis gerai elgėsi, tačiau kaip terorizavo Viltę!
Po tragedijos praėjo keleri metai, bet visai mūsų šeimai labai liūdna: mama neatsigauna, tėtis užsisklendė.
O Viltės dukrelė sako, kad neatsisveikino su mama, – mergaitė nenori, kad ji išeitų“, – atsiduso L.Stankutė.
Iš N.Kalaušio nužudytųjų artimiesiems buvo priteista beveik 170 tūkst. eurų, bet iki šiol jiems neatlyginta nė cento. Nuteistasis neturi jokio turto.
Nerasti ir dingę V.Stankutės-Butkienės auksiniai papuošalai – kelios grandinėlės, pakabučiai, žiedai. Žurnalistės artimieji bandė jų ieškoti lombarduose, bet nerado.
Skundų rašytojo tikslas – prisiteisti pinigų
Romas Ostanavičius
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas
„N.Kalaušis skundus rašė ir pernai, o šiemet – labai aktyviai. Jis bando apsunkinti tiek mūsų, tiek kitų institucijų darbą.
13 skundų parašyta vien dėl socialinės reabilitacijos programos arba užimtumo. Nuteistasis nepatenkintas, kad per mažai laiko buvo išvestas į lauką pasivaikščioti, kad per retai buvo suteikta galimybė pažaisti krepšinį, tinklinį.
Šiuo metu čia laikomas 681 asmuo. Visi išvedami į lauką kasdien mažiausiai valandai. Yra dar sporto salė ir kambarys, kur galima pabendrauti. Kad visi galėtų tuo pasinaudoti, yra sudarytas grafikas.
Vyksta bendri renginiai – koncertai, spektakliai, mišios, varžybos.
N.Kalaušis skundais naudojasi piktybiškai. Pavyzdžiui, jis raštu prašė pateikti informaciją, kokios socialinės reabilitacijos programos turi būti vykdomos jam. Mes pateikėme atsakymą, kiek turime programų ir priemonių. Po to jis parašė skundą, kodėl tam tikra programa su juo tą dieną nebuvo vykdoma.
Jam svarbiausia – kuo daugiau skundų. Pareigūnams jis yra pasakęs, kad jo tikslas – prisiteisti pinigų iš valstybės. Tai savotiškas reketas, kuriuo užsiima ne jis vienas, o ir kiti nuteistieji, esantys kalinimo įstaigose. Jie priverčia valstybės institucijas jiems tarnauti.
N.Kalaušis kas mėnesį gauna pašalpą būtiniausioms prekėms įsigyti. Maitinimas ir visiškas buitinis aprūpinimas – nemokamas. Kartą per savaitę išskalbiama jo patalynė, drabužiai. Sveikatos priežiūra – taip pat nemokama.
Asmuo kalinimo įstaigoje gauna ir psichologinę pagalbą. Jam nepatiko psichologė, jis atsisakė su ja bendrauti, nepagrįstai apkaltinęs, kad specialistė neva daro spaudimą ir yra nekvalifikuota.
Buvo suteikta galimybė bendrauti su kita psichologe, bet ir ji netiko. Trečio psichologo jis neapskundė, matyt, suprato, kad jau neverta. Grupinio užsiėmimo metu nuteistasis ne kartą bandė sutrikdyti psichologų darbą, kurstė kitus nuteistuosius nesilaikyti taisyklių.
10 skundų buvo dėl kalinimo sąlygų: nepatiko, kad neva nesuremontuota, blogai įrengta kamera, nepakankamai atitvertas sanitarinis mazgas. Jis buvo perkeltas į naujai suremontuotą kamerą.
N.Kalaušis skundus rašo ne tik mums, bet ir Kalėjimų departamentui, Visuomenės sveikatos centrui dėl apšvietimo ir vėdinimo, teismams.
Bene vienintelė galimybė nuteistiesiems gauti nuolatines pajamas – įsidarbinti mūsų teritorijoje esančioje valstybinėje įmonėje „Mūsų amatai“. Bet dabar nėra laisvų darbo vietų, o paklausa didelė. Be to, N.Kalaušis į mūsų įstaigą atvykęs neseniai, o kiti eilėje laukia jau kelerius metus.“
