Savaime suprantama, gerieji Efeso gyventojai po tokio vandalizmo susinervino ir nubaudę chuliganą myriop uždraudė kada nors minėti jo vardą. Suprask, atgrasysime kitus nuo panašių bandymų.
Kad Herostrato istoriją pasitelkiame ir šiandien norėdami apibūdinti panašią destruktyvią garbėtrošką, reikštų, jog Efeso miestiečiams nepasisekė amžiams ištrinti jo vardo.
Bet tai gal ir nėra blogai, nes vėl kam nors prisitriukšmavus nebereikia krapštyti galvos, kaip čia pavadinus tokią provokaciją-instaliaciją. Mat iš esmės abu praėjusios savaitės skandalai yra būtent tokie herostratiški recidyvai.
Dėl dizainerio daug paprasčiau – taip jau prigimties sudėliota, kad dažnam menininkui dėmesio nuolat stigs. Faktiškai jis nuolat vaikšto tarp nuolatinių ambicijų žirklių – viena vertus, norisi sėkmės ir turto, kita vertus, – kentėti, likti nesuprastam ir iš to semtis įkvėpimo. Kaip tu kitaip vadinsiesi tikru menininku? Ir nesunku suprasti, kad toks troškimų dvilypumas išmuša kamščius ir priverčia nusišnekėti. Mūsų dizainerį – reguliariai ir, o sutapime, kaip tik artėjant kolekcijos pristatymui.
Net neverta pernelyg gadintis kraujo, kad savo įžvalgas jis pateikė propagandiniam V.Putino ruporui. Nebūtų jis, būtų kitas, nebūtų niekas, būtų tiesiog iš piršto išlaužę. Šitas reikalas ten tokiu konvejeriu sutvarkytas, kad mūsų indėlis nieko nepakeis.
Dėl rašytojos – sunkiau. Iškart atmeskime insinuacijas, kad čia sąmoningas kenkimas savo valstybei. Nei garsiausiai apie tai šaukiantys pateikė bent mikroskopinį įkaltį, nei mes tam pasirinkome vakarietišką civilizaciją, kad kaifuotume nuo vidaus priešų paieškų.
Nešokime iškart įtarti ir reklaminio triuko naujos rašytojos knygos žinomumui didinti. Pati knyga visai ne ta tema, kuria ji pažėrė iš piršto laužtų kaltinimų. Todėl bet kuris minimaliai uostęs ryšių su visuomene abėcėlės, o mūsų rašytoja ją skaitė ne vieną kartą, būtų pradėjęs mykti „ėėė, o gal nereikia, čia gali skersai šonu viskas išeiti, daugiau suerzinsim nei suintriguosim, a“.
Bet tiek to, galbūt momentinis sąmonės užtemimas ir paskatino tokią reklaminę provokaciją. Kadangi menininkams, ir ne tiktai jiems, būdingas karjeros simptomas – lengvas galvos svaigulys po ankstesnių sėkmių. Taip, „Mūsiškiai“ buvo popsas, bet nusisekęs, emocingai badęs į visuomenės istorinę sąžinę ten, kur sunku prisitaikyti sunkiasvorei ir lėtaeigei profesionalių istorikų artilerijai.
Labai gali būti, kad skandalo herojei tiesiog užsinorėjo parodyti – va, jūs visi durni, nieko nežinot, o aš jums pasakysiu. Pats savaime mitų griovimas ir karalių nurenginėjimas nėra visuomet blogas dalykas.
Blogai, kai tai daroma atmestinai, be mažiausių įrodymų ir vien tam, kad pasirodytum. Tada tai nustoja tapti popsu ir tampa chaltūra. O kai žmonės junta, kad jų istorinės sąmonės riboženklius aprėkia pigi ir neargumentuota kakarinė, jie nervinasi. Ir nervindamiesi kartais perspaudžia. Tada klausia savęs: o mes čia nepersistengėme?
Iš to kyla diskusija apie žodžio laisvę ir atsakomybę šia laisve naudojantis. Tai nėra blogai, nes tik nuolat kalbėdamiesi apie tai ir tikrindami jos ribas bei jų suvokimą išmoksime ja naudotis.
Gerai tik būtų, kad šnekantis niekur nedingtų tas kelių panikuotojų iškoneveiktas vidinis cenzorius. Kažkodėl manome, kad tai būtinai gauruotos letenos užčiaupta mintis ir burna. Palaukit, kiekvienas mūsų kasdien nešiojamės ir naudojame savo vidinį cenzorių. Beje, jis vadinasi ne taip sausai ir oficialiai – tiesiog sveikas protas, mandagumas ir padorumas.
Tas pats vidinis cenzorius primena, kad svarbiausi žodžiai yra „ačiū“ ir „atsiprašau“. Jei juos laiku būtų prisiminę praėjusios savaitės herojai, šios diskusijos ir nebūtų. Ir nekalbėtume, kas mums yra mūsų dienų Artemidės šventykla, kodėl ją pabandė išpeckioti du menininkai ir ar vienadienė šlovė verta tokių grimasų.
