Laiškas skamba grėsmingai, esą Vakarų Europoje prasidėjęs tautų pavasaris, visi baisiausiai nacionalizuojasi ir panašiai, jeigu mes pražiopsosime, bus blogai. Čia pat randu nuorodą į politikos apžvalgininko V.Laučiaus straipsnį. Straipsnio esmė – šiuolaikiniai politikai elgiasi kaip komunistai, kurie skelbėsi ir anuomet tarnavę Lietuvai. Tik anie kalbėjo apie suverenitetą Sovietų Sąjungoje, o dabartiniai – apie suverenitetą Europos Sąjungoje. Bet abu suverenitetai – grėsmė lietuvių tautai ir valstybei.
Filosofas V.Radžvilas sveikina tokias mintis ir komentuoja jas feisbuke. Anot jo, mūsų ūkininkui ir kultūrininkui „sunkoka suvokti, kad iš tiesų didingas idėjas ir gyvenimą iš pagrindų keičiančias vizijas gali įgyvendinti tik politiškai sąmoninga ir valstybiškai susitelkusi piliečių bendrija, bet ne nupolitinta ir neorganizuota išvalstybinta provincija tapusio krašto ūkininkų ir kultūrininkų bendruomenė“.
Norėtųsi konkretumo, kas tos didingos idėjos ir vizijos. Mesianizmas ar prasta poezija?
Rūpestis suprantamas, politinis valstybinis sąmoningumas Lietuvoje niekada nebuvo labai stiprus, nebent tais atvejais, kai priešas aiškus. Tada lietuviai sugebėdavo susitelkti ir parodyti politinę valią. Valią būti tauta, valią turėti valstybę. XX amžiuje mums pavyko du kartus, ir tai iš tiesų nuostabu. Dabar, kiek suprantu, dešinieji radikalai mėgina Europos Sąjungai priklijuoti priešo kaukę.
Manau, neteisinga ir šiek tiek skaudu, nes man patinka Europa ir atvirumas pasauliui. Iš kur tas priešiškumas Europos Sąjungai?
XX amžiaus pabaigoje, dar nesugriuvus SSRS, britas H.Setonas-Watsonas suformulavo tris ES aktualias problemas: 1) reikalingas Europos idealas; 2) niekam tikęs Vakarų civilizacijos požiūris į Rytų Europą; 3) Europos kultūrinis pliuralizmas.
NATO ir ekonominiai interesai – tarsi per menkas argumentas siekiant Bendrijos vienybės, reikia dar ko nors, kitaip tariant, reikia tam tikros dvasios. Netgi tie, kurie kritikuoja ES, vis dėlto nedrįsta pasakyti, kad NATO yra blogai. Bet akivaizdu, kad Europoje ir pasaulyje vyrauja prekybininko ir kario kelias, trūksta išminčiaus kelio.
Kita vertus, ar iš tiesų daugelis mūsų norėtų eiti išminčiaus keliu? Ar daug norinčiųjų nebebaksnoti telefono ir pasiimti iš lentynos gerą knygą? Standartizacija, unifikacija, vartotojiškumas – tai ne Briuselio, tai kapitalizmo įrankiai, tai jis pastatė žmones prie konvejerio: vieni pašėlusiu greičiu gamina, kiti tokiu pat greičiu vartoja. Ir vienus, ir kitus kankina beprasmybės jausmas.
Vakarų požiūris į Rytus šiek tiek pasikeitė, nors jų akyse vis dar esame atsilikėliai. Tiesą sakant, rastume nemažai argumentų: politika, švietimas, ekonomika, socialinė rūpyba, sveikatos draudimas – ar kurioje nors srityje pranokome Vakarus? Mus per mažai gerbia? Tik barbarai reikalauja pagarbos su ginklu rankoje, civilizuoti žmonės ją užsitarnauja.
Rimčiausias dalykas, sukrėtęs Europą, – kultūrinis šokas. Anot U.Eco, trečiasis pasaulis plūsta į Europą, ir tai nebepriklauso nuo mūsų norų. Agresyvi kitos, kitokios kultūros invazija rimtai sudrebino Europos pamatus. Europa seniai tapatinama su krikščionybės sąvoka, bet, anot minėto brito, jos kultūroje yra ir nekrikščioniškų helenistinės, romėniškos, persiškos, žydų, o gal ir musulmonų kultūros pėdsakų.
Ne neigti kultūrinę įvairovę, o ją išgyventi, su ja sugyventi – toks yra išminčiaus kelias. Kas nors kur nors kryžiaus nenupiešė – išsitatuiruokite tą kryžių savo širdyje, niekas neatims. Labiausiai apie religinius jausmus šaukia tie, kuriems į religiją iš esmės nusipjauti, naudojasi ja tik kaip ideologiniu įrankiu. Ir ne Europos Sąjungos, o mūsų politikai talžo mus per galvas savo begėdiškais politiniais organais, o mes ir vėl juos renkame, nes geresnių neišsiugdome.
Kad nesunyktų mūsų kalba, istorinė atmintis, emocinis, intelektualinis ir materialusis paveldas, nereikia ieškoti priešų. Galima būti tauta ir valstybe smagiai, be agresijos ir isteriškų raginimų. Tereikia norėti.
