Savo aštrią akį S.Skvernelis šią savaitę buvo nukreipęs į medikus. Ir dar neprasidėjus taikiam mitingui dėl didesnių atlyginimų rezidentams paskelbė, kad tai yra politinė akcija, kuria naudojasi galbūt net ją suorganizavusios opozicinės jėgos.
Be to, Vyriausybės vadovas perspėjo, kad jokiais protestais gatvėse nieko, žmogau, nepasieksi, tik priversi karste vartytis ne vieną šiuolaikinės demokratijos tėvą.
Gerai, kad opozicija laiku ir vietoje prisiminė, kad tas pats S.Skvernelis, būdamas policijos lobistu vidaus reikalų ministro poste, karštai remdavo pareigūnų mitingus po tuometės Vyriausybės langais.
S.Skvernelis jau nemaskuodamas pradėjo savo prezidento rinkimų kampaniją! Taip daugelis politologų aiškino netikėtą premjero pareiškimą, kad Lietuva vienintelė Europos Sąjungoje neturi jokių politinių kontaktų su Rusijos valdžia ir kad tokią taktiką reikėtų keisti.
Po šių žodžių prabilta, jog S.Skvernelis esą taip stengiasi įtikti provincijos ir socialinių apačių rinkėjams, ant kurių pečių jis su valstiečiais atėjo į valdžią prieš metus. Svarstyta, kad būtent šie sluoksniai ir yra labiausiai nepatenkinti griežta Lietuvos politika Maskvos atžvilgiu.
Žinoma, negalima atmesti, kad premjeras galbūt jau apsisprendęs dalyvauti kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Bet abejotina, ar Rusijos tema apskritai yra ir bus labai svarbi daugumai piliečių, kurių balsai lems rinkimų laimėtoją.
Kita vertus, pats S.Skvernelio pareiškimas dėl kontaktų su Maskva ne itin panašus į gudraus daugiapakopio plano dalį. Veikiau tai labiau patvirtina, kad šio politiko liežuvis neretai yra greitesnis už mintį.
Juk pareiškęs, kad kontaktų su Maskva nėra, bet jų reikia, premjeras aiškiai neišdėstė, ko tais kontaktais būtų pasiekta, nors savo poziciją gynė ir tikslino net keletą kartų.
Vienintelė konkretesnė idėja – reikėtų atgaivinti seniai mirusią Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinę komisiją. Tiktai ką ji galėtų nuveikti tvyrant tokiam įšalui?
Kita vertus, premjero pareiškimas, jog Lietuva ir Rusija visiškai atsitvėrusios, nevisiškai atitinka tikrovę. Diplomatiniai santykiai nenutrūkę, ambasados veikia, ne tik Rusijos turistų skaičius Lietuvoje auga, bet ir gerėja abiejų šalių ekonominis bendradarbiavimas.
Žinoma, S.Skvernelis greičiausiai turėjo galvoje tai, jog jau seniai nebėra politinių kontaktų – ne vien parlamentų ar vyriausybių lygiu. Premjeras greičiausiai išties mano, jog tai negerai ir šią padėtį vertėtų kaip nors koreguoti.
Išties ne tik galima, bet ir būtina diskutuoti, ar tikrai Lietuvai naudinga tuo išsiskirti visoje ES, kurios didžiosios šalys palaiko su Maskva ryšius aukščiausiu lygiu. Bijoti tokios diskusijos ar skelbti ją pavojinga – absurdiška.
Vis dėlto tokiu atveju derėtų labai gerai apsidrausti nuo to, kad tokie judesiai, jei juos pradėtų rodyti Lietuva, netaptų Rusijos, visuomet žaidžiančios savo žaidimą, įrankiu.
Beje, o kaip reikėtų vertinti tai, jog S.Skvernelis dar pernai viešai visiškai rėmė tokią griežtą Lietuvos poziciją, ir kas pasikeitė nuo to laiko, kad jis prabilo kitaip?
Vienas motyvų – aštrėjanti premjero ir prezidentės D.Grybauskaitės asmeninė konfrontacija. Šie ambicingi veikėjai dar nuo S.Skvernelio buvimo vidaus reikalų ministru laikų vienam kito tikrai neglostė ir tai net nebandė slėpti.
Praėjusiais metais S.Skverneliui tapus premjeru, privalomasis medaus mėnuo su D.Grybauskaite baigėsi labai greitai.
Iš pradžių vadinamųjų profesionalų Vyriausybę šiek tiek pagyrusi, bet netrukus pirmoji pradėjusi ją pliekti prezidentė akimoju sulaukė ne mažiau griežto S.Skvernelio atsako.
Negana to, išgirsta anksčiau neįsivaizduojamų dalykų – visagalė šalies valdovė net ėmė viešai skųstis, jog Vyriausybė nebeklauso jos patarimų ir išdarinėja nesąmones.
Taigi S.Skvernelio įžūli abejonė dėl švenčiausio D.Grybauskaitės karo prieš Rusiją, ko gero, ir yra dar vienas atsakas būtent šiame asmenybių kaktomušos fronte.
Premjero žodžius galėjo paskatinti ir tai, jog pati šalies vadovė visai neseniai samprotavo, kad Lietuvai būtų geriau ne kariauti, o draugauti su Rusija. Tiesa, ji pabrėžė, jog Lietuva to negali daryti ir nedarys, kol Maskva elgsis necivilizuotai su kitomis valstybėmis, pirmiausia su Ukraina.
Pastarąją savo poziciją D.Grybauskaitė pakartojo ir užvakar, tik daug griežčiau, ir net apkaltino premjerą pasikėsinimu į Lietuvos nacionalinį saugumą.
Nieko keista, kad į prezidentės pusę stojo ir vienas iš pagrindinių jos globotinių Vyriausybėje užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
Aišku, premjeras neliko skolingas, išrėžęs, jog ministras, matyt, mano nesantis Vyriausybės narys. Negana to, S.Skvernelis kirto, kad D.Grybauskaitė ir L.Linkevičius nesitarė su Vyriausybe dėl daug triukšmo sukėlusio Lietuvos balsavimo Jungtinėse Tautose prieš JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine.
Čia iš karto kyla keli, galbūt net ne visai retoriniai klausimai.
Pirmas: ar premjeras, faktiškai paskelbęs nepasitikėjimą užsienio reikalų ministru, kitą savaitę pareikalaus jo atsistatydinimo?
Antras: jei jau premjeras pradeda oponuoti prezidentei ir ministrui, ar Lietuva iš tiesų turi vieną užsienio politiką, ar kelias?
Trečias: ko mums reikėtų laukti metams įsibėgėjant, jei jau pirmosios jų dienos tokios karštos?
Apžvalgininkas
